Žmogų, ką tik patyrusį infarktą, pirmąkart gyvenime iš arti mačiau seniai, gal prieš 20 ar daugiau metų.
Tai buvo pagyvenęs vyriškis. Situacija buvo sukrečiančiai kuriozinė: tai įvyko simfoninio koncerto metu Palangos vasaros estradoje, diriguojant J. Domarkui, pačioje kūrinio pradžioje. Vyriškis su žmona sėdėjo netoliese, antroje eilėje, kai staiga pasikeitė jo veido spalva, kvėpavimas pasidarė kriokiantis ir jis kėdėje susmuko. Medikų sulaukėm kiek vėliau, o kai išnešėm jį į parterio pakraštį, prie vyriškio palinkęs salėje atsitiktinai koncerto klausęsis medikas trumpai burbtelėjo: širdis.
Diriguojant J. Domarkui, pačioje kūrinio pradžioje, vyriškis su žmona sėdėjo netoliese, antroje eilėje, kai staiga pasikeitė jo veido spalva, kvėpavimas pasidarė kriokiantis ir jis kėdėje susmuko.
Maestro dirigavo, orkestras grojo toliau. Lyg nieko ir neatsitiko, visų salėje buvusių žmonių gyvenimas tiek iki tol, tiek po to tekėjo sava vaga, ir visgi...
Man tas vaizdas iki pat dabar iškyla prieš akis. Po galais, ta vyriškio žmonos veido išraiška, taip kontrastuojanti su situacija koncertų salėje, tas mano bejėgiškumo jausmas suvokus, jog šiuo metu aš pats jam niekuo padėti negaliu – šiurpu.
Kraupi kraujagyslių – širdies ligų susirgimų statistika
Nuo tada praėjo nemažai laiko. Tai šen, tai ten vis skaičiau apie augančią širdies-kraujagyslių susirgimų statistiką Lietuvoje. Vis pagalvodavau – na, spauda pilna užsakomųjų straipsnių, ką ten supaisysi. Ir štai pastaruoju metu – tarsi šienpjovys dalgiu aplink. Gerai, kad dažniausiai tik kliudo, nors kai kuriais atvejais – taikliai… Kelis išvardinsiu.
Ne taip seniai – ekspremjerė Kazimiera. Prieš pora metų – kolega Donatas, šiemet – kolega Rolandas, kolega Egidijus. Čia tik keletas iš daugybės pažįstamų ir nepažįstamų. Šie – dar laimingieji. Jie dabar gali švęsti po du gimtadienius metuose. O štai Gintarui Ruplėnui – jau amžiną atilsį...
Ligų priežastys: vienos nėra
Yra ir kita, šviesesnė šio reikalo pusė. Negalima sakyti, kad visi jie susirgo dėl kokios nors vienos priežasties, bet kad mūsų visų sveikata nuo gyvensenos priklauso maždaug penkiasdešimčia procentų – galima tvirtinti drąsiai. Štai jau daugybę metų esu tarp žmonių, kurių sveikata (priežastis) ir gyvenimo kokybė (pasekmė) dėka tam tikrų teisingų sprendimų nuolatos tik gerėja. Negana to, šių žmonių patarimais pasinaudoję jų artimieji ir pažįstami džiaugiasi, pagaliau išsprendę daugybę sveikatos problemų. Vadinasi, išeitis yra.
Tačiau kai bendraudamas su pažįstamais pamėginu pasukti link temos apie tai, ką kiekvienas daro, kad sutvirtintų savo sveikatą, pokalbis kažkaip nejučiom nuslysta priešinga kryptimi – į tai, kas kiekvienam šiuo metu atrodo aktualu politikoje, sporte, jo profesijoje ar dar kur. Kiti gi – atvirkščiai, keistai didžiuojasi tuo, kad gyvena bet kaip, ir jiems, matote, ligi šiol nieko blogo nenutiko. Treti, įžvelgę tokiame pokalbyje „versliuko“ interesą, apskritai pradeda vengti panašių pokalbių ar net bendravimo.
Žmogui svarbu patirti kuo daugiau malonumo. Juk dažnai savo „Facebook“ ar kitoje socialinėje „sienoje“ dalinamės tuo, kas atrodo miela, linksma, juokinga, efektinga, tačiau niekuo neįpareigoja, niekur neveda ir neskatina ko nors imtis.
Suprantama, jog kiekvienas stengiamės nugyventi gyvenimą kuo įdomiau, linksmiau, kad kiekviena diena būtų „for fun“. Žmogui svarbu patirti kuo daugiau malonumo. Juk dažnai savo „Facebook“ ar kitoje socialinėje „sienoje“ dalinamės tuo, kas atrodo miela, linksma, juokinga, efektinga, tačiau niekuo neįpareigoja, niekur neveda ir neskatina ko nors imtis. Mums tik atrodo svarbu išlikti kitų akiratyje, kad galėtume pasijausti įdomūs ir svarbūs.
Kopijuojam išsijuosę savo erdvėn demotyvacinius paveiksliukus, stengdamiesi trūks plyš išlikti modernūs. Dar daugiau – prabėgom paskaitinėję, tuoj pat pamirštam arba netgi sąmoningai vengiam naudingos sveikatai informacijos, vos tik joje pakvimpa kokiais nors įsipareigojimais sau, o paskui sakom, kad žinių yra marios, bet jos neveikia ir sveikata negerėja. Pvz., priėmus sprendimą nevartoti maisto, kepto ant aliejaus, reikės keisti vos ne visą meniu – baisiai nepatogu, juk tikras iššūkis, ar ne? Na, čia ne apie visus, bet sutikim – apie daugelį.
Suprantama ir tai, kad kiekvienas turi savus receptus ir kiekvienas pats sau yra geriausias patarėjas; prisipažinkim – nemėgstam, kai kas nors mėgina mus pamokyti gyventi. Neabejoju, kad taip mąstė ir tie laimingieji infarkto/insulto ištikti, apie kuriuos kiek aukščiau kalbėjau.
Ir visgi kviečiu. Kviečiu nelaukti, kol dalgis šmėstelės visai čia pat. Kol dar nereikia švęsti dviejų savo gimtadienių, kad ir kaip mėgstam švęsti.
Kviečiu rinktis sveikesnį kelią, kviečiu tobulėti, domėtis, kaip būtų galima padėti savo kūnui išlikti sveikesniam nelengvomis šiuolaikinėmis sąlygomis. Kviečiu ne tik domėtis, bet ir priimti sprendimus, siekti rezultato praktiniais veiksmais: geisti gyvenseną, daugiau judėti, atsikratyti žalingais pripažintų įpročių, valyti mintis nuo negatyvo.
Noriu, kad mane suptų sveiki ir laimingi žmonės.
O statistika tuomet taps džiuginanti, nors tiesą pasakius, skaičiai nieko nereiškia, kol netampa gėlėmis artimųjų palatose arba... ne, geriau to garsiai nesakysiu.
