Šiandieniniai įvykiai Ukrainoje žinomi kiekvienam Lietuvos piliečiui. Vieni aktyviai reiškiasi palaikydami juos tam skirtuose mitinguose, kiti seka žinias ir gaudo kiekvieną naujieną, na o treti lieka abejingi ir gyvena savo gyvenimą. Kad ir kaip ten bebūtų, nežinančių pastarųjų įvykių tikrai nerasi, o ir abejingieji, netyli, nes diskusijų šia tema sunkiai galima išvengti. Jos vyksta visur kur tik įmanoma, darbuose, mokyklose, universitetuose, internetiniuose portaluose, o ypač pastarųjų komentarų sektoriuje.
Putino veiksmams ir beprotybei tik didėjant, (kuria, beje, pasižymėjo praktiškai visi Rusijos valdovai, tiek carai, tiek Komunistų partijos pirmieji sekretoriai) netyla kalbos iš įvairių visuomenės narių lūpų apie galimybę Lietuvai vėl būti pajungtai Rusijos sudėtin, kaip jau tai buvo atsitikę net tris kartus: po paskutinio ATR (Abiejų Tautų Respublikos) padalijimo 1795 – aisiais metais ir po dviejų sovietizacijos epochų 1940 – 1941 ir 1944 – 1990 – ųjų metų. Šios mintys kyla ne be pagrindo.
Nerimą kelia Rusijos karinės pratybos Kaliningrado srityje, dažnos Putino kalbos.
Nerimą kelia Rusijos karinės pratybos Kaliningrado srityje, dažnos Putino kalbos (ypač pastaroji, po Krymo aneksijos, kuri savo postulatais ir pompastiškumu prilygsta tiek Hitlerio, tiek Trockio kalboms ir po jų einančiomis ovacijomis), kuriose nuolatos puolama Lietuva na ir neseni įvykiai kaip kad internetiniuose portaluose pasirodžiusios prorusiško sambūrio „Būkime vieningi“ Klaipėdos prijungimo prie Rusijos peticija.
Minėtasis sambūris turi panašumų su tarpukariu veikusia Vinco Mickevičiaus – Kapsuko vadovaujama Lietuvos Komunistų partija, nes tiek vieni, tiek kiti vedė rusišką propagandą šalyje, tikėdamiesi užtarimo ir paramos iš „Motinos Rusijos“, kurios sulaukė. Nuo pat susikūrimo sovietų Rusija tiek tarpukariu, tiek pokario metais rėmė visose šalyse veikusias komunistų partijas.
Šis destruktyvus elementas buvo kiekvienos šalies liga, kurią Rusija stengėsi paversti pandemija, taip išpildydama savo egzistencinę slaviškąją misiją – tapti viso pasaulio šeimininke. Po SSRS žlugimo ši misija niekur nedingo, valdant Borisui Jelcinui buvo kažkiek pamiršta, dėl jo pastangų Rusiją demokratinti, tačiau jam pasitraukus, kartu pasitraukė ir visi demokratinimo bandymai, o Rusijos „slaviškoji misija“ ir pasaulinės viešpatystės idėjos niekur nedingo.
Šių sambūrių palaikančių būryje yra ne tik nemažas kiekis lietuvių, bet ir Lietuvoje gyvenančių Rusijos piliečių.
Galbūt sumažino savo apimtis, tačiau jos išliko, o kartu išliko ir tas idėjas palaikančių žmonių skaičius. Kad ir kaip bebūtų gaila, tačiau Lietuvoje yra nemažas kiekis asmenų, palaikančių Rusiją ir jos valdovą Putiną, bei jo su humaniškumu prasilenkiančius veiksmus. Tiek minėtasis sambūris „Būkime vieningi“, tiek Algirdo Paleckio vedamas „Frontas“ aktyviai reiškiasi nuodydami mūsų šalį savo prorusiškomis mintimis ir tezėmis, o palankaus vertinimo sulaukia iš Rusijos politikų ir žiniasklaidos atstovų ir būtent tų, kurie neigia 1991 – ųjų Sausio 13 – osios įvykius, tremtis į Sibirą ir apskritai okupaciją.
Šių sambūrių palaikančių būryje yra ne tik nemažas kiekis lietuvių, bet ir Lietuvoje gyvenančių Rusijos piliečių. Pastarųjų „ne meilę“ Lietuvai buvo galima matyti nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ir iki pat šių dienų: piktybinio lietuvių kalbos nevartojimo, tačiau jos mokėjimo (kuriuo gali įsitikinti bet kuris Vilniaus gyventojas, naudodamasis viešuoju transportu, apsipirkinėdamas turguose ir parduotuvėse, bei patiems lietuviams bendraujant su rusakalbiais, kai klausiama lietuviškai, o tau atsako rusiškai), bei jos „moderniškąja“ forma – komentarais internetiniuose portaluose po kiekvieno Lietuvos žymaus politinio ir kultūrinio gyvenimo veikėjo ir jo pasisakymo viešoje erdvėje, kurį lydi smerkiantys rusakalbių komentatorių tekstai, be konstruktyvaus ir logiško argumento, pasitelkiant primityvaus komentavimo ginklą – pyktis ir iš jo vedama „įgeliančią repliką.
Savaime suprantama, kad negalima visai Lietuvos rusų tautinei mažumai klijuoti minėtos etiketės, nes yra tikrai nemažas kiekis, kurie ne tik gerai aklimatizavęsi mūsų šalyje, bet ir stengiasi jos labui.
Šis reiškinys ypatingai padažnėjęs pastaruoju metu. Pakanka nueiti į bet kurį Lietuvos internetinį portalą, kuriuose mirga marga žiniomis iš Krymo, Ukrainos, Vakarų Europos valstybių ir JAV atstovų pasisakymais, o priklausant nuo jų pobūdžio (teigiamai ar neigiamai vertinama Rusija) ir rusakalbių komentavimais (palaikančiais ar smerkiančiais).
Savaime suprantama, kad negalima visai Lietuvos rusų tautinei mažumai klijuoti minėtos etiketės, nes yra tikrai nemažas kiekis, kurie ne tik gerai aklimatizavęsi mūsų šalyje, bet ir stengiasi jos labui. Tuo galima įsitikinti ir šių dienų įvykiais, kai kalbinti gatvėse Klaipėdos rusai su klausimais dėl jos „sugrąžinimo“ Rusijai išreiškė ištikimybę Lietuvai, kad nenori būti niekur ir niekam prijungti, kad Lietuvoje jiems yra gerai.
Šių piliečių pavyzdys yra gražus, kuriuo labai norėtųsi, jog pasektų ir jų tautiečiai. Užuot kūrę prorusiškus lozungus ir džiūgaujantys dėl grėsmės Lietuvai, susimąstytų kodėl išvis čia atsikėlė gyventi. Jei Lietuva jau tokia blogybė, o Rusija su savo „puikia tvarka“ yra tobula valstybė, tai kodėl negyvena joje?
