Vakar žiūrėjau filmą „Nematomas Frontas“ kino teatre ir iškart noriu palinkėti visiems ėdusiems spragėsius ir gėrusiems "Coca Cola" nepamiršti į savo senelių bei tėvų laidotuves atsinešti kotletų ir barščių – jeigu tikrai tokie alkani ir ištroškę nuolat būnat. Tai ne tik filmas – tai in memoriam mūsų tautos istorijai ir žmonėms, kurių dėka šiandien galime gyventi laisvoje Lietuvoje. Valgydami spragėsius parodėte savo žemą kultūrą ir nepagarbą žuvusiems partizanams.
Valgydami spragėsius parodėte savo žemą kultūrą ir nepagarbą žuvusiems partizanams.
Pavasarį Rusijai užpuolus Ukrainą (nemėgstu vynioti žodžių į vatą, tad vadinu daiktus tikraisiais vardais) susimąsčiau ar būtų tokių, kurie šiandien priešintųsi agresoriui čia, Lietuvoje?
Vilniaus gatvėse vaizdas niūrus – apsmukusiomis kelnėmis vaikštantys „berniukai saldainiukai“ bijantys išsitepti baltas rankeles ir prie veidrodžio praleidžiantys daugiau laiko nei mano žmona. Internete po visokių „acto garintojų“ pasisakymais „koloradų“ tulžies daugiau, nei nuodų jiems įveikti... Dalis tautos emigravusi, kita dalis, panašu, emigruotų prasidėjus agresijai. Kur tokio abejingumo šaknys? Nejaugi per 25 metus sugebėjom pamiršti, ką mūsų tėvai su ašaromis akyse iškovojo? Nejaugi jų auka prie televizijos bokšto buvo bevertė? Už skalsesnį duonos kąsnį lengva ranka parduodama? Ne.
Manau, jog lengvai pasiduotų tik tie, kurie neturi ko prarasti, kurie nesugebėjo per savo gyvenimą užgyventi turto, kurie nesukūrė šeimos, su meile nelaukė vaikų ir neturi jokių moralinių principų. Tokiems blogai bus visur ir visada, prie bet kokios valdžios.
Drąsūs dėl savo Tėvynės paaukoja gyvybę, o protingi – visą gyvenimą.
Ir štai, prabėgo keli neramūs mėnesiai, per kuriuos visi spėjom apsiprasti su naujai kilusia grėsme iš Rytų. Per šį laiką supratau, jog mano draugų rate yra ne vienas, kuris imtų ginklą, plunksną ar fotoaparatą į rankas ir pasipirešintų agresoriui, jeigu Lietuvai kiltų pavojus. Dar labiau džiugina, jog tie draugai ne tik lietuviai, bet ir broliai lenkai, broliai rusai, broliai ukrainiečiai. Ir draugai ne vieni – aš su jais! Meilė Tėvynei, pareiga ginti laisvę yra įskiepyta man, mano tėvų, nuo mažų dienų.
Žinojimas, kad nesi vienas, priverčia susitelkt, susikoncentruoti, nepanikuot dėl Rusijos agresijos Ukrainoje ir „koloradų“ išpuolių Lietuvoje. Jeigu reikės, kovosim, kaip kad kovojo mūsų tėvai, seneliai: už mūsų ateitį, už galimybę laisvai reikšti mintis, kurti, gimti, kalbėti ir laisvai spręsti savo ateities likimą. Už brolius ir seseris, vaikus ir tėvus, kurie gyvens ir pasens laisvoje Lietuvoje.
Galvoje vis sukasi tėvo pasakyti žodžiai, jog drąsūs dėl savo Tėvynės paaukoja gyvybę, o protingi – visą gyvenimą.
