Didelė problema Lietuvoje – jaunimo nedarbas. Nors Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenimis šių metų rugsėjo 1 d. jaunų, iki 25 metų amžiaus bedarbių buvo įregistruota 29,8 tūkst. tai yra beveik septyniais tūkstančiais mažiau nei 2011 m. rugsėjo 1 d., tačiau Lietuvoje jaunimo nedarbas vis dar viršija Europos Sąjungos šalių vidurkį. Šios problemos sprendimui bandoma taikyti įvairias priemones, skatinančias jaunimo įdarbinimą. Tačiau akivaizdu, kad jos nėra labai efektyvios. Gal šios problemos šaknys slypi žymiai giliau?
Sparčiai kintanti darbo rinka apsunkina profesijos pasirinkimą
Nuolat kintančiame pasaulyje pokyčiai vyksta nepaprastai greitai – ne išimtis ir darbo rinka. Atsiranda daug naujų veiklos sričių ir profesijų, kurių perspektyvą tampa sunku prognozuoti iš anksto. Dėl to teigiama, kad dabar žmogus turi mokytis visą gyvenimą ir nebijoti keisti savo veiklos srities, jeigu nori išgyventi šiame globaliame pasaulyje. Tačiau bet kokiu atveju tam, kad jaustumeisi komfortiškai ir tas nuolatinis mokymasis netaptų kančia, turi pasirinkti perspektyvią, Tau tinkančią profesiją, kurios veikloje galėtum atsiskleisti. Daugeliui gali kilti klausimas, kaip pasirinkti tokią profesiją, jeigu darbo rinka nuolat keičiasi. Atsakymas – kad ir kaip viskas greitai kinta, perspektyvias sritis numatyti galima analizuojant tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, kokios tendencijos vyrauja versle, pramonėje, socialinėje erdvėje, kultūroje, ir pan. Kaip žmogus sugebės prie to prisitaikyti – priklausys tik nuo jo. Šie procesai pasaulyje jau vyksta. Bet ar mes irgi judame kartu su pasauliu? Tikriausiai dar nelabai.
Profesiją renkasi atsižvelgdami tik į jos tariamą prestižą
Jeigu dabar paklaustume studijuojančio jaunuolio, kaip jis pasirinko savo profesiją, tai dažnai atsakymas skambėtų taip: „Pasikalbėjau su jau studijuojančiais draugais, kas dabar yra perspektyvu (ši sąvoka dažniausiai jaunuolių suvokiama kaip finansiškai naudinga) ir lengva studijuoti, tėvai taip pat patarė, kokios specialybės yra geros“. Dauguma vis dar renkasi vadinamąsias „prestižines“ specialybes, apie kurias yra daug kalbama, dažnai sukuriamos tų profesijų atstovų sėkmės istorijos, sukuriamas mitas, kad jeigu vienas uždirba „milijonus“, vadinasi, ir visi kiti, dirbantys tokį patį darbą, uždirbs tiek pat. Deja, visa tai labai suklaidina ne tik jaunus, nepatyrusius, bet ir gyvenime daug mačiusius, tačiau darbo rinka nesidominčius žmones. Retai kuris jaunuolis susimąsto, ar jam tikrai bus įdomus tas „prestižinis“ darbas, ar jis sugebės atlaikyti jau esamų ir būsimų tos srities specialistų konkurenciją tam, kad pasiektų taip išsvajotas aukštumas. Galų gale nepasveria, kas labiau jį traukia: ar darbo prestižas, ar pats darbas, kurį jam teks ne vienerius metus dirbti. Jeigu didžiausią susidomėjimą skatina gražiai skambantis pareigų pavadinimas ir būsimo atlyginimo „nuliukų“ skaičius – tokio specialisto perspektyvos mažos.
Ar manote, kad Lietuvoje taip nėra? Yra. Pasižiūrėkime, kiek jaunų žmonių pabaigę mokyklas skuba rinktis populiarias specialybes, tikėdamiesi po studijų gauti gerai apmokamus darbus. Tačiau to pasiekia tik nedidelė dalis. Žymiai didesnei daliai tenka atverti Darbo biržos duris arba dirbti ne pagal įgytą specialybę ir keiksnoti darbdavius, valdžią, universitetus, kad neduoda jaunimui darbo. Darbdaviai tampa kalti, kad nenori priimti jauno, nemotyvuoto specialisto, universitetai – kad nekokybiškai paruošia jaunus specialistus, valdžia – kad nesiima tinkamų priemonių pažaboti darbdavius ir mokymosi įstaigas. Bet ar tikrai čia ieškome problemos priežasčių?
Kaip universitetui paruošti konkurencingą, gerą specialistą, jeigu pats studentas neparodo natūralaus asmeninio intereso domėtis, siekti sužinoti daugiau, įgyti praktikos siekiamos profesijos srityje? O tokio intereso ir nebus, jei, rinkdamasis profesiją, „įlipai ne į savo roges“. Taip, darbo rinka yra žiauri – visiems reikia tik pačių geriausių, ir tos srities vidutiniokui pasiekti tai, ką gali pasiekti talentingas tos srities specialistas, yra beveik neįmanoma. Tačiau sakyti, kad visiems jaunuoliams įsitvirtinti darbo rinkoje yra neįmanoma – negalime. Tikrai rasime nemažai pavyzdžių, kai studijas baigęs absolventas gauna puikų, išsilavinimą atitinkantį ir karjeros galimybes suteikiantį darbą. Tačiau taip pasiseka tik tiems gabiesiems, kurie sugebėjo teisingai pasirinkti. Kuriam darbdaviui reikalingas nors ir diplomuotas, bet turintis tik bazinių teorinių žinių, be motyvacijos ir asmeninio domėjimosi būsimu darbu jaunuolis?
Rūpintis savo ateitimi pradedama tik po brandos egzaminų
Būsimos profesijos pasirinkimui dauguma moksleivių skiria per mažai dėmesio. Pagrindinis domėjimasis prasideda tik tada, kada reikia pildyti stojimo į aukštąsias mokyklas dokumentus. Retai pabandoma įsigilinti į savo galimybes, suvokti, koks darbas būtų įdomiausias, kokius turimus gabumus ir patirtį būtų galima pritaikyti geriausiai ir kokios profesijos yra iš tikrųjų perspektyviausios (tai profesijos, kurių poreikis didėja ir tai išliks ilgesnį laiką). Tą reikia pradėti daryti kuo anksčiau, kad priimtu sprendimu netektų nusivilti ir trejus su puse metų kankintis bandant tapti kažkuo, kuo tapti sunkiai pavyks.
Didžiausią nerimą kelia tai, kad Lietuvoje vykdomas profesinis orientavimas yra neveiksmingas. Tą įrodo ir šių metų stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai: didžiausi konkursai buvo į medicinos, ekonomikos, teisės, politikos mokslus. Tuo tarpu daugiausiai užsiregistravusių Darbo biržoje absolventų buvo ekonomikos, teisės, vadybos studijas baigę jauni bedarbiai. Nuo pernai metų pradėjusios populiarėti medicinos studijos, žinoma, bus perspektyvios ir ateityje, tačiau kiek išliks į šią sudėtingą ir atsakingą specialybę įstojusių studentų, kurie sugebės ir norės dirbti tokį darbą?
Projektų, skirtų profesiniam orientavimui, Lietuvoje yra vykdoma, tačiau ne visi jie yra kokybiški ir teikiantys realios naudos, kiti – prieinami tik labai ribotam moksleivių skaičiui. Todėl dažnai jaunas žmogus, rinkdamasis sau būsimą profesiją, gali remtis tik tėvų ir draugų patarimais.Taigi kokia veikla reikėtų užsiimti jaunuoliui, norinčiam dar mokyklos suole suvokti savo gabumus ir gebėjimus, kad vėliau galėtų tai realizuoti konkrečiame darbe ir įprasminti save kaip kuriančią asmenybę? Visų pirma aktyviai domėtis ir stengtis save išbandyti kuo įvairesnėje veikloje. Tam puikiai tinka įvairūs būreliai, aukštųjų ir profesinių mokyklų rengiamos paskaitos moksleiviams, organizuojamos mokyklėlės, renginiai profesijos pasirinkimo klausimais.
Labai svarbu, kad ir mokyklos labiau rūpintųsi savo mokinių profesiniu švietimu ir sudarytų galimybes mokiniams aplankyti įvairias organizacijas, institucijas, gamyklas, susitikti su įvairių profesijų atstovais, kurie atskleistų ne tik profesijos viliojančias perspektyvas, bet ir kylančias darbo problemas, atsirandančius sunkumus įsidarbinant ir pan. Jaunuoliai turi būti parengti realiai suvokti būsimos profesijos reikalavimus, įvertinti savo gebėjimus, atkaklumą ir net fizinę sveikatą. Deja, jie patys ar jų tėvai nepajėgs vieni su tuo susidoroti. Reikalinga kryptingai organizuota ir valstybės veikla bei pagalba.
Taigi norėdami matyti Lietuvoje sėkmingai dirbantį, o ne nuolat besiskundžiantį, jaunimą, visų pirma turime keisti visuomenės požiūrį į profesijos pasirinkimą ir karjeros suvokimą. Kiekvieno jauno žmogaus sėkmingai pasirinktas kelias – didelis laimėjimas ir pačiai valstybei, kurioje turėtų dirbti stiprūs ir talentingi, pačių reikalingiausių ir perspektyviausių sričių specialistai, kuriantys aukštą pridėtinę vertę. Kuo anksčiau pradėsime paauglius skatinti domėtis darbo rinka, ją analizuoti ir atrasti savo vietą visuomenėje, tuo mažiau problemų turės patys jaunuoliai, kartu ir visa valstybė.
