Daugeliui žinoma Švietimo ir mokslo ministerijos aptvirtinta naujoji stojimo į aukštąsias mokyklas tvarka, kuri bus taikoma abiturientams nuo 2014 m. Vienas esminių programoje minimų dalykų, sukėlęs įvairių diskusijų viešojoje erdvėje, yra nuostata, kad į universitetą stojantis asmuo privalės mokėti užsienio kalbą B2 lygiu pagal Bendruosius Europos kalbų metmenis ( The Common European Framework of Reference of Languages). Vieni teigia, kad šis punktas yra visiškai nereikalingas, esą, fizikui ar informatikui daug svarbiau koncebtruotis ties jo specialybės branduoliu - gamtos ar tiksliaisiais mokslais, o kalbų išmanymas turėtų ir toliau likti humanitarų sfera. Kiti gi (tarp jų ir Lietuvos universitetų rektorių konferencija, LURK) pasisako už, teigdami, jog geras kalbos išmanymas yra būtinas.
Iš tiesų, manau, kad niekas negalėtų prieštarauti nuomonei, kad geras užsienio kalbų mokėjimas dar niekam nesukliudė siekiant karjeros aukštumų. Priešingai, darbo rinkoje vertinami specialistai, gebantys naudotis informacijos šaltiniais iš viso pasaulio ir komunikuoti su užsienio partneriais. Tačiau beatodairiškas ŠMM ir LURK noras, kad visi norintys stoti į universitetą privalo būti pasiekę B2 kalbos mokėjimo lygį yra ganėtinai neapgalvotas ir nebūtinai teisingas.
Visų pirma, pravartu prisiminti, kad bent pirmuosiuose įvairių specialybių kursuose, profesinė užsienio kalba yra privalomas dalykas. Profesinės užsienio kalbos programos gal ir nėra labai plačios ir intensyvios (paprastai trunka 1-3 semestrus, vyksta apie 2-3 kartus per savaitę), tačiau pakankamai tikslingos. Neretai istorijos ar informacinių technologijų studentai mokomi žymiai intensyviau, nei, tarki, filologinių specialybių kolegos, mat jų kursas daugiausiai praktinis. Paprastai sėkmingai užbaigę specialybinės užsienio kalbos programą, studentai būna įgiję tinkamus vartosenos, žodyno, akademinio teksto kūrimo ta kalba pagrindus. B2 lygis, kurio dabar reikalaus aukštosios mokyklos, paprastai užbaigus programą būna pasiektas. Praktikoje jo dažniausiai visiškai pakanka, kadangi jis yra gana aukštas.
Antra, ne visi abiturientai laikys anglų kalbos valstybinį egzaminą, nes ne visi šios kalbos mokosi kaip pirmosios užsienio kalbos. Problema yra ta, kad ne visos aukštosios mokyklos gali ir nori sudaryti grupes asmenimis, kurių pirmoji užsienio kalba yra vokiečių ar prancūzų; Tai agli sukelti įvairių keblumų. Tarkime, abiturientas, įstojęs į biomedicinos specialybę, gerai išlaikė vokiečių kalbos valstybinį egzaminą ir įrodė ją mokąs B2 lygiu, tačiau jo grupėje visi kiti studentai laikė anglų k. valstybinį egzaminą. Visame kyrse atsiras galbūt vos keletas žmonių, laikiusių vokiečių k. egzaminą ir nesusidarys minimalioji kvota grupei (arba tiesiog neatsiras dėstytojo, galinčio dėstyti vokiečių k. biomedicinos studentams). Tada studentas turės vis tiek jungtis prie anglų kalbos grupės, kurioje visi gerai įvaldę kalbą. Jam teks mokytis ne tik specialybinius dalykus, bet ir pasivyti kursiokus kalbos paskaitose. Be abejo, neatmetu galimybės, kad būtų sudaryta pradedančiųjų grupė, tačiau kam tada reikia B2 kalbos mokėjimo lygį patvirtinančio dokumento?
Trečia, argumentas, kad studentai, nemokantys užsienio kalbos B2 lygiu, turi problemų išvykti mokyti pagal mainų programas į užsienio universitetus, vėlgi yra ganėtinai egzageruotas. Kaip jau minėjau anksčiau, sėkmingai baigę specialybinės užsienio k. programą, studentai geba tą aklbą nebloagi vartoti. Jeigu jie aptys nedėjo pastangų ir jos pakankamai gerai neišmoko, tai jau žmogiškasis faktorius. Manau, kad universitetai gali ir turėtų atsižvelgti į studentų rezultatus, vykdydami atranką į mainų programas. Natūralu, kad prastai išlaikęs specialybinės užsienio k. egzaminą, studentas turėtų mažiau šansų išvykti. Ar B2 lygį pasiekęs mokykloje, bet prastai išlaikęs specialybinės kalbos egzaminą studentas bus pajėgus dalyvauti seminaruose užsienyje? Ar B2 lygio mokykloje nepasiekęs, bet gerai išmokęs specialybinę kalbą universitete studentas šiuo atžvilgiu taip pat pasmerktas "mažesnėms galimybėms"?
Galiausiai, kas įrodys, jog valstybinį brandos egzaminą išlaikęs abiturientas tikrai pasiekė B2 kalbos mokėjimo lygį? Juk egzaminas išlaikytas, jeigu surinktas bent 1 balas. Tiesa, galima bus pateikti ir kalbos mokėjimo lygį patvirtinatį pažymėjimą, gautą išlaikius traptautinį egzaminą. Bet ar dauguma abiturientų alikys sunkesnį ir gan brangų egzaminą?
Be abejo, yra specialybių, kurioms nuostata, kad B2 lygiu mokėti užsienio kalbą privalu, tiesiog būtina. Tai visų pirma filologinės specialybės. Iki šiol didžiausią svertinį koeficientą stojantiesiems turėjo lietuvių kalbos egzamino rezultatas, nepriklausomai nuo norimos studijuoti filologijos. B2 užsienio kalbos mokėjimo lygis ir tos kalbos egzaminui priskirtas aukščiausias svertinis koeficientas leis užtikrinti kad, tarkim, į anglų filologiją įstos tikrai pakanakmai gerai šią kalbą mokantis asmuo. Ir vis dėlto, ar tikrai toks pat standartas turi būti taikomas ir filologui, ir informatikui?
Manau, kad reikalavimo mokėti užsienio k. B2 lygiu reikalvimas nėra ydingas, ydinga tik idėja jį įvesti taip greitai (kaip ir visą stojimo į aukštąsias mokyklas tvarką). Reikia kelerių metų, kad būtų pasiruošta šį reikalavimą tinkamai panaudoti praktikoje: galbūt pakoreguoti kalbų mokymo programas mokyklose, diferencijuojant pagal profilius (tiksliukams gal įdomiau būtų mokytis pagal jų interesus atitinkančią užsienio k. programą III-IV gimnazijos klasėse), pasverti visus pliusus ir minusus ir neoulti reikalauti iš būsimųjų studentų visko iš karto ir greitai. Viskam reikia aliko, nes kaip sako patarlė, "skubos darbą velnias neša".
(Straipsnio autorius studijuoja anglų filologiją).
