Mūsų civilizacija šiuo metu pasiekusi tokį aukštą technologinį lygį, kokio niekada nebuvo žmonijos istorijoje. Dabar žmonės turi galimybių gyventi kokybiškiau nei bet kada istorijoje, auginti vaikus ir juos aprūpinti. Dar prieš 100 metų, istoriškai menką laikotarpį, net ponai kažin ar svajojo apie tokias sąlygas, kokias mes turime dabar. Bet kažkodėl išmirštame. Be jokio karo, bado ir maro.
Atrodo, ko trūksta? Nieko. Atėjo laikai, kuriuos vadiname civilizacijos klestėjimo laiku. Pavalgę, apsirengę, stogas virš galvos, išsimokslinę, turime netgi tokių “gyvybiškai nebūtinų” dalykų, kaip pramogos, technologiniai žaisliukai. Sąlygos tokios, kad dažnai tikrai dejuojamama be jokio reikalo, net nepagalvojant, kad dar ne taip senai žmonės neturėjo to, ką mes dabar turime, ir kad didelė pasaulio gyventojų dalis po šiai dienai gyvena be tų dalykų, kurie mums įprasta kasdienybė.
Važinėjame greitais automobiliais ir traukiniais, gyvename kokybiškuose namuose, kur užtenka paspausti jungiklį - šviečia šviesa, užtenka pasukti čiaupą - bėga vanduo, ir šaltas, ir karštas. Mėgaujamės išmaniaisiais telefonais, nešiojamais ir nenešiojamais kompiuteriais su sparčiu interneto ryšiu, plačiaekraniais televizoriais. Susisiekiame su žmonėmis už šimtų ir tūkstančių kilometrų, žinome, kas dedasi kitame pasaulio krašte. Valgome bananus, ananasus, kinų, Tailando, Meksikos maistą. Tačiau, kaip bebūtų keista, nors daugėja materialinių gėrybių, sąlygos palankios kaip niekad istorijoje, bet mažėja tų, kurie jomis naudojasi. Keista, nelogiška, bet taip yra.
Vis daugiau jaunosios kartos atstovų neplanuoja turėti vaikų niekada, arba jų turėjimą atidėlioja neribotam laikui. Daug kas tai teisina „prasta ekonomine situacija“. Prisiminus tai, ką išvardinau aukščiau, tai skamba keistai. Mūsų proseneliai, net nesvajodami apie tokias galimybes, kokias turime dabar, užaugindavo net ir po 5 vaikus. Palyginus su jų pragyvenimo lygiu, mes netgi gaudami minimalius ir vėluojančius atlyginimus, sėdėdami ant pašalpų, mokėdami milžiniškus mokesčius, vistiek gyvename geriau nei jie. Taip, tai faktas, ir nėra ko skųstis! Jokio bado ar karo pas mus nėra. Kad ir kaip dejuotume, TIKRO skurdo dauguma mūsų nematė. Tarkim Afrikoje ar Indijoje nemažai žmonių ne tik kad nepavalgo kiek nori, bet ir (neįtikėtina!) nesėdi nei prie kompiuterių, nei prie televizorių, nevažinėja automobiliais, kai kur netgi vandens nelabai atsigeria. Štai kas yra tikras skurdas. Ir kaip atrodo mūsų pasiteisinimai, kad „neturiu vaikų, nes negaliu sau to leisti“? Gyveni taip, kaip tavo seneliai negyveno. Pavalgęs iki soties, stogas virš galvos, apsirengęs, išsilavinęs. Bet ne - pasirodo, esi skurdžius, ir vaikų auginti negali?
Nekalbu apie tai, kad reikia turėti po 5 vaikus, kaip kai kuriose trečiojo pasaulio šalyse, nes tada atsirastų visai kitų problemų. Bet kai mūsų šalyje ir netgi visoje Europoje gimstamumas nesiekia net vidutiniškai po 2,2 vaiko šeimoje - tai kelia nerimą. Kuo ypatingas skaičius 2,2? Tai yra rodiklis, būtinas pastoviam populiacijos palaikymui, kad žmonių nei daugėtų, nei mažėtų. Atrodo, žmonės turi visas reikalingas sąlygas, bet... Dabar Lietuvoje ir daugelyje Europos šalių šeimose vidutiniškai auga po 1,3 vaiko - beveik DVIGUBAI mažiau, nei reikia populiacijai atsistatyti. Nereikia būti matematiku, kad suprastum štai ką: jei šiandien gimsta DVIGUBAI mažiau vaikų už populiacijos atsistatymo normą, tai po 40 - 50 metų šalyje, išmirus vyresnėms ir gausesnėms kartoms, gyvens DVIGUBAI mažiau žmonių. Mažai šaliai, kaip Lietuva, tai reiškia kai ką rimto. Dar prie viso to priskaičiuokime masinę emigraciją... Nesidaro kraupu? Juk jau pernykščio surašymo rezultatai parodė, kad Lietuvoje beliko tik 2,9 milijono gyventojų. Per 20 metų gyventojų sumažėjo 800 tūkstančių, t. y. beveik milijonu. Kas penkto Lietuvos gyventojo neturime, ir tai dar ne pabaiga – nepanašu,kad situacija keistųsi. Procesas nesustoja. Ir tai ne vien Lietuvos, bet visos Europos problema.
Ir Lietuva, ir visa šiuo metu technologiškai pažangiausia pasaulyje Europos civilizacija susiduria su tokia krize, kokios dar niekada neturėjo – masinė depopuliacija be karo, maro, bado ar kitų nelaimių. Ne dėl to, kad labai skurdžiai gyventų. Greičiau atvirkščiai - gyvena kokybiškai ir aprūpintai, kaip niekad, bet vis dažniau renkasi nepratęsti giminės, nepalikti nieko gyvo po savęs. Kodėl? Tai labai sudėtingas klausimas, į kurį nėra taip paprasta surasti atsakymą.
Vienas iš galimų variantų - šiais laikais, kai visos tradicinės, religinės, šeimos, moralinės vertybės yra nurašytos kaip nemadingos atgyvenos, trukdančios mėgautis gyvenimo malonumais - žmonės praktiškai gyvena tik sau, su ta mintimi kad aš turiu gauti iš gyvenimo visus malonumus, o kas vyksta už durų - ne mano problemos. Po manęs nors ir tvanas. Geriau pasiimsiu paskolą (ir dirbsiu vien tam, vien kad ją atiduočiau), butą pakeisiu į namą, įsigysiu blizgantį BMW, atostogausiu Turkijoje, pragersiu atlyginimą ar iššvaistysiu kitokiems vien SAVO poreikiams, nei turėsiu vaikų ir aprūpinsiu juos. Taip mąstančių vis daugiau - jauni, išsilavinę ir ne skurdžiai. Geriau karjera, pinigai, laisvas seksas, nei šeima ir vaikai. Dažnai toks modernus jaunimas vos ne didžiuojasi tuo, dauginimąsi su panieka laikydami „ubagų užsiėmimu“ ir save laikydami kažkuo aukštesniu. Ir jie net nepagalvoja, kad jų intelektualūs genai, karjeros ir pasiekimai kada nors išgaruos kaip dūmas, o po jų nieko neliks.
Keistas sutapimas (o gal dėsningumas), kad depopuliacija sutampa su seksualine revoliucija. Vakaruose apytiksliai nuo 1970, Lietuvoje - po 1990 metų, kai mūsų šalyje "atsirado seksas". Juk ir Romos Imperijos viena iš žlugimo priežasčių buvo ta, kad asmeninė gerovė, malonumai tapo svarbesni už giminės pratęsimą, ir prasidėjo didžiulio masto depopuliacija (germanų invazija buvo tik vėlesnė vidinio nusilpimo pasėkmė). Palyginimui pažvelkime kaip dabar auga ir stiprėja musulmonų civilizacija, kur seksualiniai santykiai sukoncentruoti į biologinę funkciją - giminės pratęsimą, o ne malonumą, kaip stiprėjo kažkada buvusi krikščioniška Europa iki XX a. vidurio. Ir kokia situacija dabar, kai santykiavimo tikslas yra malonumas, o vaikai tapo vos ne kažkokiu nepageidautinu, šalutiniu malonumą tekiančio užsiėmimo produktu (juk pastojimą dabar daug kas priima vos ne kaip tragediją).
Vaikai – mūsų ateitis, ir šis posakis šių dienų Europai įgauna ypač svarbią reikšmę. Be vaikų nėra užtikrinamas nei tolimesnis gyventojų skaičiaus atsistatymas, nei apskritai civilizacijos ateitis, ir jokia technologinė pažanga to niekada nekompensuos. Ar mes tikrai norime, kad mūsų civilizacija, pasiekusi aukščiausią išsivystymo lygį, nueitų į istorijos užmarštį?
