Ar gyvenimas be jų netaptų geresnis ? Ar nebūtų daug geriau, jei sugebėtume atsisakyti emocijų? Ar niekada nesusimąstėte ,kiek būtumėte priėmę geresnių sprendimų, jei tik nebūtų jūsų emocionalioji dalis prisidėjusi prie sprendimo priėmimo? Aišku, žmogus be emocijų būtų praktiškai tas pats kas robotas, loginio mąstymo mašina. Pačiame žmoguje dingtų pagrindinis žmogaus dalykas, žmogiškumas.
Įsivaizduokime pasaulį be emocijų, be reklamos, be ašarų, dramų, ginčų kurie priveda prie daug blogų dalykų. Ar žmogaus robotizavimas neprivestų prie taip išpuoselėtos, bet dar niekad nepasiektos minties įgyvendinimo, taikos. Nebebūtų beprasmių žmogžudysčių, dingtų vagystės ir apskritai visi bereikšmiai blogi dalykai. Nebeliktų jokio nusiteikimo prieš. Nebeliktų jokių diskriminacijų, kaip šiomis dienomis visi labai mėgsta reišktis diskriminuojami ir engiami. Gal būtų pradėta žiurėti globaliau į visos žmonijos problemas. Stebėtinas dalykas, kiek žmogus pats sau prisidaro problemų, kiek pats sugeba sugadinti savo gyvenimą, jau nebekalbant apie kitų žmonių sugadintus gyvenimus.
Bet žiūrint iš kitos pusės, jei emocijų nebūtų visiškai, dingtų džiaugsmas, nauji pojūčiai ir t.t. Žmogus nebeturėtų apie ką mąstyti ir apskritai nebebūtų ka veikti, kokia esmė beliktų, jei niekas nesukeltų jokio džiaugsmo, dingtų smalsumas, nebeliktų esmės niekur. Toks žmogus praktiškai būtų ir nelabai egzistuojantis, vegetuotų. Tektų pamiršti visus malonumus, nes paremti tik emocijomis ir praktiškai visi yra beprasmiai.
O dabar pagalvokime apie EMOCIJŲ VALDYMĄ, kodėl praktiškai kiekvienas žmogus negali atskirti teisybės nuo netiesos. Taip drąsiai sakau "praktiškai kiekvienas", nes per savo gyvenimą, kuris iš tikro nelabai seniai ir prasidėjo, tokių žmonių sutikau tik keletą. O kiekvienas atrodo kalbantis nesąmones, meluojantis, nesuvokiantis kur yra, nesuprantantis praktiškai nieko. Neivienas nesugeba suprasti jokių filosofinių pamastymų, o tik išgirdę bet kokius gilesnius pamąstymus, labai greitai sugeba visiškai "užrišti" temą, arba tiesiogine tą žodžio prasme atsistoja ir nueina negirdėdami nieko. Dažnai atrodo, kad savaimę suvokiami dalykai, kitiem atrodo labai kvailai. Kas dedasi tokio žmogaus galvoje? Ar yra kažkoks minčių eiliškumas, dalykų skirstymas? Kaip pavyzdį galima paimti nenormalaus dydžio sieną (smegenys) su labai daug stalčių(mintys), stalčiai yra pilni ir tušti, kalbant apie naujus dalykus ir įgyjant patirties, atidarom tuščius sienos stalčius ir dedam i juos visą savo naują patirtį ir išgirstas mintis.
Ar žmonių (kuriuos prieš tai apibūdinau) smegenyse nėra viskas sujaukta. Vienų metu atidaryti visi stalčiai, vyksta visiškas chaosas? Gal tokie žmonės turi tik penkis ar šešis stalčius ir jie yra visi pilni. Jei toks žmogus išgirsta kažką naują arba tai kas neatitinka jų stalčiaus turinio, jie pradeda panikuoti ir įsijungęs savisaugos instiktas nieko nebepriima, kad stalčius nuo svorio nesulūžtų. Jeigu sugebi suvaldyti savo emociją, ar negalėtum suvaldyti ir instinkto? Sugebėti išklausyti viską ir susikūrus naują stalčių viską į jį sudėti, nes nežinia kada suprasi ką laikai stalčiuje...
