Iki homoseksualų eitynių Vilniuje liekant vis mažiau laiko, viešojoje erdvėje netyla diskusijos apie homoseksualumą apskritai. Bene visos nuomonės, kad ir kuriai pusei atstovautų, iš esmės kalba apie tą patį. Tad šįkart norėčiau atskleisti savo kitokį požiūrį šia tema.
Viena pusė nuolatos rėkia, kad homoseksualumas yra normalus, natūralus dalykas, kita pusė remiasi tik Biblijos mokymais, nuodėmėmis arba tuo, kad neva homoseksualūs asmenys šią dalią patys pasirinko. Tokiu būdu niekad nepasiektas ir nebus pasiektas konsensusas ar problemos sprendimas. Pati homoseksualumo samprata iš esmės yra klaidingai pateikiama.
Esu gėjus, tačiau niekada nelaikiau savęs homoseksualų bendruomenės dalimi. Ne dėl to, kad gėdyčiausi ar slėpčiausi, tačiau dėl to, kad visai nepritariu įvaizdžiui, kuris yra bandomas formuoti aktyvistų, ir man asmeniškai jis traukia gėdą. Nedalyvauju ir paraduose - jose išsakoma nuomonė priešinga manajai, tačiau jei kada nors būtų suorganizuotas kitokiomis vertybėmis grindžiamas paradas, mielai tokiame dalyvaučiau.
Kodėl egzistuoja homofobija? Visų pirma, pats žodis jau sukonstruotas taip, kad žemintų ar bent jau sugėdintų asmenį, nesutinkantį su tokiu požiūriu (fobija = baimė; tuo tarpu čia bijoma neaišku ko). Bandoma įpiršti vienintelę teisingą nuomonę visiems ir tuo pačiu metu aiškinama, kad kiekvienas turi nuomonės laisvę. Nesuklyskite - aš tikrai neginu tų žmonių, kurie mano, kad gėjai pasirenka būti gėjais, kuriems homoseksualai yra ne žmonės, kuriems jie taip trukdo, kad mieliau juos išžudytų lyg šių laikų hitleriai ar kurie laiko juos iškrypėliais ar pedofilais. Arba tokių, kurie kaip pavyzdį stato Rusiją ir bjaurisi Europos Sąjungos peršamomis vertybėmis. Apie tokius net neverta kalbėti. Tačiau yra daugybė išsilavinusių, protingų žmonių, kurie nepritaria tokiam paveikslui, kurį bando piešti homoseksualų aktyvistai, tad jie kaltinami homofobija. Dar kartą pabrėžiu - netikiu, kad jie taip priešintųsi homoseksualumui, jeigu jis nebūtų šitaip pateikiamas. Ne tuo keliu einama.
Mano nuomone, homoseksualumas yra asmens psichosocialinis sutrikimas. Neaišku, įgimtas ar įgytas, neaišku, kokiomis aplinkybėmis susiformavęs, tačiau taip yra su dauguma sutrikimų. Aš, pavyzdžiui, iš dalies nujaučiu, kodėl toks esu - nuo vaikystės buvau auklėjamas labai moteriškai, neturėjau vyriško pavyzdžio šeimoje, taip pat kelis kartus ankstyvoje paauglystėje turėjau nelaimingą meilę merginoms ir ja labai nusivyliau, buvo ir dar daugiau priežasčių; iš kitos pusės, išoriniai veiksniai nėra vieninteliai dalykai, tai tikriausiai lėmė ir įgimtas polinkis būti labiau mergaitišku, nei vyrišku, kurio paaiškinti negaliu. Yra ir gėjų, kurie atrodo ir elgiasi visiškai vyriškai, ar lesbiečių, kurios elgiasi moteriškai. Tokiu atveju galbūt turėjo įtakos kokia nors trauma ar tik įgimtas polinkis.
Ar galėtų homoseksualumas būti prilygintas neįgalumui, psichinėms ligoms? Nejaugi tuomet homoseksualai turėtų jaustis ligoniais ar nesveikais? Tai ir yra pagrindinis šio klausimo slidumas, šio sutrikimo išskirtinumas, kurį vertinti reikia labai atsargiai. Dauguma psichinių patologijų pasižymi kažkurios funkcijos neveiksnumu, dažnai susijusiu su protine veikla. Šiuo atveju nuo normos nukrypęs tik žmogaus lytiškumas ir seksualinė trauka, daugeliu atvejų mes iš esmės negalime iš išvaizdos, charakterio, išmonės ar bendravimo atskirti heteroseksualo nuo homoseksualo. Todėl jis netrukdo žmogui gyventi pilnavertį gyvenimą, išskyrus jausmų ir seksualumo sritį. Tad nekeista, kad homoseksualai laiko save visiškai normaliais žmonėmis. Iš vienos pusės tai net nėra blogai, nes geriau džiaugtis gyvenimu, nei pastoviai liūdėti, kad toksai esi. Tačiau gebėjimas realistiškai matyti situaciją taip pat niekam nepakenkė.
Žinau, ką galvojate - 1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija (APA) išbraukė homoseksualumą iš psichinių sutrikimų ir ligų sąrašo ir paskelbė, kad nėra jokios klinikinės būtinybės ar mokslinio pagrindo gydymui, kurio tikslas būtų žmogaus seksualinės orientacijos pakeitimas. Tai yra ir vienas pagrindinių homoseksualų aktyvistų argumentas už seksualinės orientacijos traktavimą kaip paprastą skirtumą tarp žmonių, kaip, tarkime, plaukų spalvą ar ūgį. Tačiau, žinote, kažkada buvo manoma ir kad Žemė yra plokščia, o už kitokią nuomonę deginama ant laužo. Jeigu rimtai, toks išbraukimas galėjo lengvai būti įtakotas kokių nors suinteresuotų jėgų, o remiamasi juo vieninteliu. Toks išbraukimas taip pat užvėrė kelią tolimesniems tyrimams ir nagrinėjimams, kas galbūt būtų privedę prie kokio nors gydymo ar bent jau gilesnio pažinimo ir priežasčių radimo. O paskutiniu metu tokie tyrimai net nevykdomi. Be abejonės, tokie gydymai, kokius bandoma taikyti dabar, yra apgailėtini, tai akivaizdžiai matome rezultatuose - šiuolaikinė medicina dar nepajėgi to pakeisti. Tačiau taip pat nepajėgi ir išgydyti dar didelę gausybę ligų, kam galbūt bus pajėgi jau netolimoje ateityje. Deja, mums patogiau nuleisti rankas ir apsimesti, kad viskas gerai.
Jeigu visuomenė šitaip suvoktų homoseksualumą, homofobija ar patyčios jų atžvilgiu apskritai neegzistuotų. Turiu omeny, nėra peršama, pavyzdžiui, kad žmogus be kojų yra normalus žmogus - tai yra visuotinai pripažintas ir elementarus sutrikimas, tačiau argi tai mums svarbu bendraujant su tokiu žmogumi? Ar imame todėl iš jų tyčiotis arba trokštame juos išnaikinti? Tad ar ne geriau jau šiek tiek gailesčio ar atjautos, negu neapykantos? Tuo labiau, kad, pavyzdžiui, ir neįgalūs asmenys dažniausiai nenori būti užjaučiami - nori, kad su jais komunikuotų įprastai, normaliai, o visuomenė laikui bėgant taip ir ima daryti.
Ar šitoks požiūris yra atgyvenęs? Anaiptol, sakyčiau, jis yra tiesiog kitoks - ir negali žinoti - gal netgi modernesnis už dabartinį. Ateityje kažkaip reikės spręsti šią problemą ir toks būdas, koks yra bandomas dabar, matome, prie nieko gero nepriveda ir skatina tik priešiškumą.
Diskriminacija, patyčios yra labai blogai. Tačiau jų būtų galima išvengti.
