Visi žinome, kad užėjus į knygynus mus pasitiks žavios, spalvingos, ryškios, savo išvaizda viliojančios knygos. Tiksliau jų viršeliai. Tačiau, ką rasime po tuo kietu, skambiais žodžiais, pavadintu apvalkalu? Čia tikriausiai tinka liaudies posakis: „Po kietu kiautu slepiasi gležnas žmogus“. Juk tos knygos tėra labai gležnos, kad prarėktų lentynose apdulkėjusią klasiką. Tik bėda tai, jog ta klasika ir yra apdulkėjusi.
Šiais greit besikeičiančių paveikslėlių laikais žmonės skaito vadinamąją populiariąją arba pramoginę literatūrą. Tikriausiai gerai, kad iš vis skaitome (o galbūt čia tiktų perfrazuotas posakis: „Jei gali neskaityti, tai neskaityk“?), tačiau kas lieka, ką duoda tokia literatūra? Gerą nuotaiką, užmuštą laiką, galbūt vieną bemiegę naktį. Kaip E. Parulskis sako: „Pramoginė literatūra yra ta, kurios ne tik nesinorėtų, bet ir nereikia skaityti antrą kartą“. Čia dar pridurčiau O. Wild‘o pastebėjimą apie prastą knygą, romaną, jog jei „jis skaitomas be jokio vargo, veikiausiai buvo parašytas taip pat be jokio vargo“. O juk gera knyga turi skatinti mąstymą, taip mano ir vyr. „Baltų lankų“ redaktorius S. Repečka – gera knyga yra tokia, kai skaitant reikia pasukti galvą.
Tačiau kodėl perkamiausios yra būtent pramoginės literatūros knygos? Taip yra todėl, anot S. Repečkos, kad prasta literatūra yra paprasčiau vartojamas, suteikiantis didesnį trumpalaikį malonumą produktas. Taigi kaip ir įprantame valgyti prastesnės kokybės pusfabrikatį, taip ir įpratome „pusfabrikačių“ literatūrą skaityti. Greičiausiai čia masiškai plintantis virusas iš išsvajotosios Amerikos, kur žmonės įpratę kramtyti tai, ką jau sukramtė kiti.
Literatūrologas V. Gasiliūnas yra optimestiškesnės nuotaikos ir mano, jog suvienodinus knygų kainas, žmonės labiau pirktų klasiką. Jis sako, kad Škėma laimėtų prieš Malūką. Galbūt. Bet įsivaizduokime, kad „Baltai drobulei“ priešpastatome „Twilight“... Jau dabar girdžiu fanatišką klyksmą ir besitiesiančias rankas į besiseilėjantį vampyrą Edvardą ir kažkodėl matau tolumoje blankstantį Garšvą. Argi gali mistinis, specialiai sukurtas sužavėti herojus pralaimėti prieš asocialų personažą?
Galbūt gerų knygų rašytojai nebemoka pritraukti liaudies? O gal liaudis sutuštėjo ir nebesidomi rimtomis knygomis, rimtomis temomis? Visi gyvena įtemptus gyvenimus, tad skaityti dar ir knygą, kurią suprasti reikėtų nemenkai pasukti galvas, tiesiog fiziškai per sunku? Ir viskas aplink tik paviršių ima užčiuopti: televizijos laidos (ryškūs drabužiai, gilios iškirptės, skandalai), filmai (specialieji efektai, nuotykiai), teatras (vulgarūs dialogai, komedija, daug juoko) ir t.t. Knygos neatsilieka. Daugelis tenori poilsio ir kuriam laikui „išjungti/atjungti“ smegenis. Didesnių poreikių nedaugelis turi. Kokybės ne tik iš literatūros, bet ir iš kitų menų ir ne tik, pvz., maisto pramonės, žmonėms nebereikia, mažų mažiausiai – ji jiems nebūtina. Labai taikliai V. Gasiliūnas pastebi, kad populiarioji literatūra (tą pritaikyčiau ir ne tik literatūrai) yra „kaip žuvų piršteliai – žuvies praktiškai nėra, bet labai populiaru. Arba krabų lazdelės, kuriose tik krabų kvapas“.
Tačiau leidyklos „Alma litera“ direktorė D. Viliūnienė mano, kad pramoginės literatūros nereikėtų vertiniti rimtosios literatūros kriterijais. E. Parulskis sako, kad vis tik kokybės riba ir rimtajai, ir populiariajai literatūrai turi būti vienoda. Anot jo, pramoginė literatūra skirta pramogai, o rimtoji literatūra yra darbas. Galbūt iš tiesų pakanka tik literatūros teikiamos pramogos, kad ji lygiaverčiai nutūptų ant lentynos šalia rimtos literatūros?
Kad ir kaip bebūtų, džiugu tai, jog išlieka tik geriausi. Tai ypač tinka ir knygoms. Tad jei knyga veikia literatūrinį procesą, jei iš jos mokosi ir kažko išmoksta kiti, jei ji daro įtaką kitiems rašytojams, skaitytojams, tad lai gyvuoja tokia literatūra! Visa kita atguls pelenais židiniuose.
