Ne veltui senosios Romos laikais Neronas pasakė: „Duokit žmonėms duonos ir žaidimų“. Žaidimų (plačiau kalbant – pramogų) žmonėms reikia ir šiais laikais. Net nesvarbu, ar tai būtų ekonominio pakylėjimo metas, ar krizė, ar net karas – žmonėms reikia bent trumpam pajusti laimę, džiaugsmą, atsiriboti/pabėgti nuo kasdienės rutinos. Net ir prabėgus tūkstantmečiams, pasikeitus santvarkoms, madoms, įpročiams, tradicijoms, mums vis tiek norisi savaitgalį kažkur ištrūkti. Net mūsų senoliai, nudirbę visus ūkio ir lauko darbus, šiltais vasaros vakarais eidavo po 10 -20 km iki „šokių“. Dabar mums tiek eiti nereikia, na nebent retkarčiais važiuojame į kokį nors festivalį vasaros metu, sukopdami nuo 20 iki 2000 km. Tačiau dažniausiai savaitgaliais renkamės miestų centruose išsidėsčiusias pramogas.
Visos sostinės ir didmiesčiai skirtingi, bet kartu ir panašūs. O gal derėtų sakyti atvirkščiai - visos sostinės ir didmiesčiai panašūs, bet kartu ir skirtingi? Taip, jaunimas visur nori linksmintis: tiek Vilniuje, tiek Minske, tiek Londone, tiek Tokijuje, Berlyne, San Paule ir t.t. Visur sukasi pramogų verslas, visur verda naktinis gyvenimas, tačiau kiekvienas miestas gyvena ir tvarkosi pagal savo, atskiras (rašytas ir nerašytas) taisykles. Tad kiek klaidinga būtų lyginti Vilniaus naktinį gyvenimą su Londono, o Londoną su Maskva ar kitu miestu. Vilnius yra Vilnius, čia yra savos problemos, sava įstatyminė tvarka, politinė atmosfera, čia negalima aklai taikyti kitų miestų patirties. Vilnius neturi taip gerai išvystytos visuomeninio transporto susisiekimo sistemos, kokia gali pasigirti Berlynas, Vilnius turi UNESCO pasaulio paveldo objektą - senamiestį, kokio neturi New Yorkas, o Vilniaus miesto savivaldybės biudžetas toli gražu neprilygsta Londono iždui.
Šiuo metu opiausia naktinio gyvenimo problema – tai senamiesčio gyventojų ir besilinksminančio jaunimo neatrastas „bendras vardiklis“. Ilgus dešimtmečius gyvenantys tyloje senamiesčio gyventojai yra pasipiktinę naktimis besilinksminančių jaunuolių keliamu triukšmu, garsiai skambančia muzika bei užterštomis ir šiukšlėmis nusėtomis rytinėmis gatvėmis. Ir aš pilnai suprantu tiek Vilniaus senamiesčio gyventojus, tiek bent trumpam ieškančius džiaugsmo jaunuolius. Didžiausia priešprieša atsiranda dėl paprasto, o gal kaip tik, per sudėtingo įstatymo, kuris apibrėžia tylos ir ramybės laiką mieste, bei numato tam tikras sankcijas pažeidėjams.
Senamiesčio gyventojai siūlo kelti visas pramogas ir barus toliau nuo centro, kad išsaugotume ramybę ir patį senamiestį, bet juk toliau nuo centro yra miegamieji rajonai, o sovietmečiu buvę pramoniniai rajonai sunkiai pasiekiami neturint net naktinio autobuso, jau nekalbant apie visą parą veikiantį metro, kaip Berlyne. Tad sustabarėjusiomis nuo laiko mintimis gyvenantys vyresnio amžiaus arba konservatyvesnių pažiūrų žmonės, nenorėdami keistis patys, negaili kritikos besikeičiančiai aplinkai. Tačiau, kaip ir minėjau, laikui bėgant viskas keičiasi išskyrus tam tikras žmogaus prigimties aksiomas – maistą ir pramogas.
Jaunimas siūlo susitaikyti su naktiniu šurmuliu ir patiems gyventojams keltis toliau už miesto ribos, jei jie trokšta ramybės. Tačiau Vilnius ne milijoninė Barselona, kurioje per amžius buvo švenčiamos fiestos, kurioje jaunimas nemiega 24 val. per parą, centras pilnas šurmulio ir šiukšlių, tačiau atėjus tam tikram momentui viskas labai greitai iššluojama, išvaloma ir visi lieka patenkinti. Kiekvienas miestas randa arba bando atrasti sau būdingą ir tinkamą problemos sprendimo būdą (-us), tačiau, vėl gi, tik ne Vilnius. Pas mus problema nesprendžiama, o paliekama likimo valiai biurokratiškai taikant pirmąją priežastį – įstatymą. Baras skleidžia garsią muziką, kuri trukdo aplinkiniams gyventojams?
Apribokime arba nutraukime alkoholio licenciją tokiam barui ir problemos „nėra“. Tačiau problemos nebėra gyventojams ir savivaldybės valdininkams, baro savininkas (-ai) netenka verslo (geriausiu atveju susiduria su dideliais verslo sunkumais), lankytojai netenka pamėgtos vietos. Bet jei jaunimas negali nusipirkti gėrimo buvusioje jo pamėgtoje vietoje, tuomet jis nueis už kampo ir susiras kitą barą, kur ir toliau skambės garsi muzika, bus šiukšlinama gatvėje. Valdininkų neveiksnumas – štai čia ir antroji priežastis. Įstatymus taikyti jie moka, mes tuo įsitikinome, tačiau būnant valdžioje galima padaryti kur kas daugiau. Politines pažintis, valdžios įtaką ir suteiktas teises valdyti galima panaudoti geram darbui, o ne „chaltūrai“. Juk apribojus alkoholio prekybos licenciją miesto problema neišsisprendžia, taip, kaip neišsisprendžia iškėlus visą komercinę veiklą į pramoninius rajonus arba iškeldinant senamiesčio gyventojus už miesto ribos.
Gal šią problemą išspręstų dalinis senamiesčio suskirstymas, patvirtintas Vilniaus miesto plane? Būtų sukuriamos tam tikros „žaliosios zonos“, tarkim Pilies g. ir jos apylinkėse (čia tik pvz.) būtų draudžiama bet kokia komercinė veikla nuo 20 val. iki 8 val. Senamiestyje įrengiami barai ir klubai turėtų pasirūpinti patalpų garso izoliacija, kurią įvertins tam tikras savivaldybės skyrius. Kiekvieną barą, kavinę, klubą įstatymo pataisa įpareigoti sutvarkyti šalia savo pastato, tam tikro spindulio atstumu, aplinką nuplaunant visus nešvarumus, surenkant šiukšles; savivaldybės kiemsargiams bus mažiau darbo (beje, galima būtų padaryti naktinę pamainą iš penktadienio į šeštadienį), o švarą tikrintų viešosios tvarkos inspektoriai. Kadangi naktiniai autobusai finansiškai neapsimoka, kodėl nepaleidus naktinių troleibusų? Taip, jie finansiškai taip pat neatsipirktų, tačiau elektra vis tiek teka, už ją mes sumokame ir gerokai pigiau, nei už dyzelinį kurą ar dujas. Tokie dalykai niekada finansiškai nebus pelningi, tai turi būti daroma miesto gyventojų ir svečių naudai, kurie jausis saugesni ir laimingesni laiku grįžę namo, o ne pernakvoję kur nors ant suoliuko reprezentacinėje vietoje.
Pasiūlymų galima sugalvoti daug, kviečiu jais pasidalinti visus, kam tai rūpi ir naiviai tikiuosi, jog Vilniaus miesto meras juos išgirs.
- DJST