Pasaulis nenumaldomai keičiasi, o šiuolaikinių technologijų dėka, kurios tobulėja kiekvieną dieną, jis keičiasi dar greičiau. Tai, ką prieš 25 metus galėdavome pamatyti tik mokslinės fantastikos filmuose, šiandien tapo realybe. Internetas, išmanieji telefonai, nešiojamieji kompiuteriai, elektroninės parduotuvės – tai tik mažytė mūsų gyvenimo dalis. Tačiau keičiasi ne tik pasaulis, keičiamės ir mes – žmonės. Keičiasi mūsų pasaulio suvokimas, žinios, gyvenimo tikslai, vertybės bei bendravimas tarpusavyje. Mes kiekvieną dieną neišvengiamai bendraujame su įvairaus amžiaus žmonėmis: mokiniai su savo mokytojais, studentai su dėstytojais, dirbantieji su savo kolegomis. Tačiau, reikia pripažinti, kad dažniausiai žmonės bendrauja su savo bendraamžiais. O kaip bendrauja skirtingų kartų atstovai?
Kaip teigia sociologai, šiuo metu pasaulyje stebimas didžiausias kartų dialogo konfliktas. Jauni nesupranta senų, o pastarieji nesupranta jaunų. Daugelis teigia, kad šių dienų jaunoji karta yra sumaterialėjusi, kuriai svarbiausia – karjera ir pinigai, o kuo jų daugiau, tuo geriau. Siekdami jų (karjeros ir pinigų) jie šeimą „nustumia“ į antrą planą, o pirmoje vietoje atsiranda investicijos į save – aukštojo mokslo diplomas. Jaunoji karta galvoja, kad visa tai jiems garantuos skanesnį duonos kąsnį ir patogesnį gyvenimą. Šiuo atveju aš palaikau jaunuolius, kurie siekia žinių, aukštojo mokslo diplomo, nes savęs tobulinimas yra didžiausia investija. O kaip elgėsi vyresnioji karta šių dienų jaunuolių amžiuje?
Mano tėvai ir seneliai, o tuo pačiu mūsų visų tėvai ir seneliai, augo kitoje santvarkoje – Tarybų Sąjungos laikais. Jie daug ankščiau pradėdavo kurti šeimas, dirbti. Tiesa, ne kiekvienas turėjo galimybes siekti aukštojo mokslo diplomo, todėl baigęs mokyklą dažnas jaunuolis įsiliedavo į darbo rinką. Dažnai jauna šeima gaudavo ir valstybinį butą, daugeliui susirasti darbą nebuvo problema, o šių dienų jaunoji karta tokių sąlygų neturi. Jie privalo savo būstą nusipirkti patys, o susirasti darbą taip pat nėra paprasta. Todėl natūralu, kad jaunajai kartai ekonominis stabilumas yra kur kas svarbesnis, nei vyresniajai kartai.
Kita kartų dialogo stokos priežastis – pasikeitęs pasaulis. Šių dienų jaunoji karta turi daugiau galimybių realizuoti, atskleisti savąjį „aš“, pamatyti ir pažinti juos supantį pasaulį. Kompiuterio ir interneto pagalba žmogus turi galimybes bendrauti su draugais, sužinoti visas pasaulio naujienas neišėjęs iš namų. Dabartinis jaunimas yra laisvas, jis bet kuriuo paros metu gali užsisakyti aviabilietus iš „Ryanair“ ir išskristi į kitą šalį. Taip pat jaunuoliai gali laisvai išreikšti savo nuomonę bet kokiu klausimu ir visiškai nesvarbu, kad jų nuomonė gali būti kitokia, nei daugumos.
Viso to mano tėvai ir seneliai neturėjo. Tarybų Sąjungoje nedaugelis turėjo galimybę išvykti už Sąjungos ribų, o žodžio laisvė buvo įvardyta tik baltame popierėlyje, nors realiai buvo tik viena teisinga nuomonė, o visų kitų nuomonių tiesiog nebuvo, nes ir negalėjo būti. Pagalvojus apie šią situaciją suprantu, kad dažnas jaunuolis neįvertina laisvės, nes jiems atrodo, kad kitaip ir negali būti. Jiems laisvė tarytum natūralus dalykas kaip ir oras. Todėl galiu teigti, kad šiuo požiūriu kartos skiriasi gana stipriai.
Grįžtant prie šiuolaikinių technologijų temos būtina paminėti ir televiziją, kuri mus supa kiekvieną dieną ir yra viena iš pagrindinių priemonių formuojant mūsų visų, o ypač mažųjų mūsų visuomenės narių, pasaulio suvokimą, vertybes ir t.t.. Ką aš matau įsijungęs televizorių? Oksaną Pikul, Mantą Petruškevičių, „Šok ir lieknėk“, „Šok su žvaigžde“, „Radži ieško žmonos“ ir t.t.. Trumpai tariant žydrajame ekrane matau nuostabų žvaigždžių gyvenimą, kuris, mano supratimu, propoguoja tobulumo kultą, skandalus, intrigas arba tiesiog tuštybių mugę. O ar visa tai neformuoja vaiko ir paauglio norų ir vertybių? Aš manau, kad formuoja, nes paklausus mažųjų „Kuo jie norėtų būti užaugę?“ girdime atsakymus: dainininku, šokėja, laidų vedėja ar tiesiog žvaigžde. O kur dingo daktaro, seselės, mokytojo ar astronauto profesijos? Televizijoje nematau vyresnio amžiaus žmonių – pensininkų. Matau tik gražius veidus su akinančiai baltomis šypsenomis. Galima pagalvoti, kad vyresnio amžiaus žmogus tiesiog neegzistoja.
Tačiau negaliu vienareikšmiškai teigti, kad viskas yra blogai. Lietuvoje yra jaunuolių, kurie supranta, kad pokalbio su vyresnės kartos atstovu metu galima pasisiemti daug gerų idėjų, sužinoti gyvenimo tiesų, gauti patarimų kaip elgtis vienoje ar kitoje gyvenimiškoje situacijoje. Juk vyresnioji karta jau yra patyrusi daugelį dalykų, kurie mums, jaunajai kartai, dar tik priešakyje. Todėl manau, kad pokalbis tarp skirtingų kartų atstovų yra būtinas norint išvengti klaidų ir pasisemti gyvenimiško patyrimo. Ir nereikia vengti vyresniosios kartos žmonių ar galvoti, kad jie yra prastesni už mus, jaunąją kartą, nes ir mes ateityje būsime jų vietoje ir tikrai nenorėsime, kad į mus būsimoji jaunoji karta žiūrėtų iš aukšto, tarytum į nieko neišmanančius ir nesuprantančius senukus.
