Eilinė naujiena apie tragediją pasiekė mus iš už Atlanto. Scenarijus jau tapęs įprastu – mokykla (kitais atvejais – kino teatras, prekybos centras ir t. t.), daugybė aukų, nežinia, kuo nusikaltusių žudikui. Šį kartą įvykis ypatingai kraupus, nes dauguma aukų – visai maži vaikai. 6 – 7 metų. Tai maži žmogeliai, kurie dar tikrai nespėję niekuo nusikalsti, jų sąžinė ir moralė dar nespėjo susiteršti gyvenimišku purvu. Jie dar tarsi balti popieriaus lapai. Iškyla vienintelis klausimas – KODĖL?
Iš tiesų, yra nesuvokiama sveiku protu ir siaubingai kraupu, kai miršta nekalti žmonės, gyvenime nepadarę nieko blogo. Ypač kai tie žmonės yra dar vaikai. Iš kur atsiranda tokių individų, kurie pasielgia taip beprotiškai? Juk savaime suprantama, kad tokie individai tuščioje vietoje, savaime negali atsirasti. Jie gyvena visuomenėje, tam tikroje terpėje.
Žmonės pakraupę, ir tai suprantama. Gaila nekaltų vaikų, protu nesuprantami tokios masinės maniakiškos niekšybės motyvai. Ir kas blogiausia, eilinį kartą tik liejasi emocijos, ir net nemąstoma apie priežastis ir jos jos nesprendžiamos. Juk tokie įvykiai – ne naujiena. Po kelis kartus per metus mes išgirstame apie panašius kraują stingdančius įvykius. Protu nesuvokiami dalykai – be abejo, suprantama, kad gali iš milijonų atsirasti koks vienas, na gal keli idiotai, bet kodėl tai įvyksta kelis kartus per metus? Juk tokios naujienos iš už Atlanto senai nieko nestebina. Kur yra tokių beprasmiškų mirčių priežastys?
Užtenka pasižiūrėti į visų tų šaudančių nuotraukas – iš karto matosi, kad tai silpniausi „bandos“ nariai. Užguiti, bailūs, nepasitikintys savimi, dauguma liekni ir akivaizdžiai fiziškai neypatingai tvirti. Tarp jų nematome raumeningų, „kietuolių“ – ne, tai akivaizdžiai užguitieji. Aišku, tai ne pateisinimas jų poelgiams, bet matosi, kad kai žmogus visuomenėje yra atstumtas, anksčiau ar vėliau, ypač jeigu jis dar turi kažkokių gilių psichologinių problemų, gali kilti noras „atkeršyti“ visam pasauliui. Čia aiškus nepilnavertiškumo komplekso pasireiškimas, jo kraštutinė ir žiauriausia forma.
Dažniausiai tokie žmonės būna kenčiantys nuo patyčių mokyklose. Teigiama, kad apie 2/3 tokių atvejų vienaip ar kitaip susiję su anksčiau patirtu smurtu ir nuolatiniu pažeminimu. 1999 metais Columbine mokykloje žudynes surengę du mokiniai dažnai patirdavo pasityčiojamus iš mokyklos sportininkų komandos, kurie dėvėdavo baltas kepuraites. Žudydami jie šaukė: „ei jūs, su baltomis kepurėmis, pasirodykit! Atsiimsit už viską, ką padarėte!". 2009 metais Vokietijoje moksleivių žudynes surengęs mokinys taip pat buvo „balta varna“, atstumtasis mokykloje.
Dar kartą kartoju – tai ne pateisinimas jų poelgiams (gyvenimiškos problemos sprendžiamos ne tokiais būdais – kas ir būtų, jei visi, turintys nuoskaudų, pultų šaudyti), bet jeigu žmogus silpnesnių nervų ir psichologiškai neatsparus, tai nuolatinis žeminimas, kasdieninės įkyrios patyčios jį gali privesti iki bet kokių protu nesuvokiamų veiksmų. Lietuvoje patyčių problema irgi opi, bet Lietuvos vaikai dažniausiai pakelia ranką prieš save. Internete teko skaityti gal ir žiauroką, bet labai situaciją atspindintį komentarą: „Lietuvoje vaikai geri, kitų nežudo – nusižudo patys“.
Be to, labai daug ką sako ir situacija šeimoje. Tarkim, imant kaip pavyzdį A. Lanzos atvejį, – vaikis su tėvu paskutinį kartą bendravo birželį. Motina suinteresuota kitais vyrais, prisikrovusi daugybę ginklų nežinia kam. Kelias dienas prieš šį įvykį, būsumas žudikas bando skųstis internete, aiškiai užsimena, kad nusižudys, ir dar "su trenksmu". O internete, aišku, jam nepažįstami žmonės tik sarkastiškai atrašo „cha cha, sėkmės“. Kas turi dėtis šeimoje, kad žmogus ieško paramos ne kalbėdamas su aplinkiniais, o internete, tarp kažkokių visai nepažįstamų žmonių? Kur tėvai, ką jie veikia, kuo užsiėmę? Be to, kažkodėl jis pirmiausiai nušovė ne ką kitą, o savo motiną. Kodėl? Kiek laiko jis kaupė pyktį jai (tokie dalykai negali atsirasti per dieną, čia turi kažkas vykti metai iš metų)? Įdomu, kaip ji bendravo su sūnumi ir apskritai bendravo, jeigu jis ieškojo internetinės „paramos“? O kur buvo jo draugai ir apskritai ar tokių buvo?
Aišku, žiaurūs žaidimai ir filmai irgi duoda savo. Agresija šiais laikais skatinama visur, lenda iš kiekvieno ekrano ir žiniasklaidos puslapio. Žudikai, surengę skerdynes Columbine mokykloje, nuolat žaisdavo agresijos ir kraujo pilną žaidimą „Doom“, sukūrė šio žaidimo entuziastų svetainę, vėliau toje svetainėje pradėjo rašyti blogą apie tai, kokia visuomenė supuvusi ir kaip jų niekas nesupranta. Matyt, užteko sujungti pyktį visuomenei su žaidime matytais vaizdais...
Be to, man labai įdomu, kokią įtaką nepilnamečio mąstymui gali padaryti tokie filmai kaip „Pjūklas“, kurie laisvai prieinami internete. Kas gali pasidaryti galvoje vaiko, pasžiūrėjusio tokį filmą, ypač jei tas vaikas vienišas ir atstumtas tiek mokykloje, tiek šeimoje, jaučia pyktį žmonėms? Kad ir kaip būtų madinga sovietmetį vadinti atsilikusiu laikmečiu, bet pažiūrėjus tiek sovietinę animaciją, tiek filmus – jokių robotų „killerių“, žudymo mašinų, kraugeriškų žudynių ir tokių kvailų vaizdų, kaip superherojai, išdaužantys marmūzes penkiems priešams, tikrai nepamatysime. To laikotarpio filmuose matome pozityvą, natūralų žmonišką bendravimą, visi filmai, ypač vaikų, turi kažkokį moralą.
Ir dar pati moderni visuomenė ir jos papročiai. Tu turi būti sėkmingas, TURTINGAS, gražus, seksualus, nuostabus ir t. t. Jeigu ne – tu visuomenėje lieki už borto, o jeigu tu gyvenime nieko nepasieki, reiškia, kad kaltas esi tik pats – nekaltos nei aplinkybės, nei darbdaviai, nei valstybinė politika – tik tu pats, nes „neišsilaikei rinkoje“. Vaikai nuo mažens auklėjami ne bendruomeniškai, o konkurencijos dvasioje, žmogus žmogui konkurentas, ir per gyvenimą reikia eiti dantimis ir nagais, nes kitaip nebūsi nei sėkmingas, nei TURTINGAS, neturėsi „pasisekimo“. Labai gudri strategija – perkelti visą atsakomybę ant „prasčiokų“ pečių. Visur šiais laikais skatinamas materializmas, reikia daug turėti, vartoti, gyvenime esi vertas tiek, kiek uždirbi. Nėra jokio krikščioniško (kad ir koks tas žodis daug kam atrodytų atgyvenęs) bendruomeniškumo, supratimo, silpnesnių palaikymo, tradicinių vertybių. Yra tik bedieviška, nuožmi konkurencija, kaip džiunglėse.
Patys gyvename šalyje, kurioje senai nieko nestebina vienkiemiuose kirviais užkapoti pensininkai, išprievartautos ir pasmaugtos merginos, už pinigus iškrypėliams pardavinėjami vaikai, šiukšlių dėžėse randami uždusinti kūdikiai... Ką jau kalbėti apie tokias „nemirtinas“ niekšybes, kaip žmonių išnaudojimas darbuose, nesiskaitymas su jais, atlyginimų nemokėjimas, kas irgi kuria tam tikrą atmosferą visuomenėje. Ir daugybė žmonių to neatlaiko. Vieni pasirenka kurti sau gyvenimą užsienyje (naiviai manydami, kad ten tai jau rojus žemėje), toli nuo savo gimtos šalies, kurioje augo. Kiti pasielgia dar drastiškiau: nuodija save narkotinėmis alkoholio ar stipresnių preparatų priklausomybėmis, pakelia ranką prieš save (juk pasaulyje pagal savižudybes senai pirmaujame), arba... Prieš kitus. Tai nėra normalu. Doroje visuomenėje negali to būti.
Beje, kyla daug abejonių, ar problema tikrai yra ginklų turėjime ir prieinamume visuomenei. Pasaulyje yra daug kultūrų, kuriose vyrai (kartais ir moterys) be ginklų – neįsivaizduojami. Tarkim, Kaukaze, daugelyje kitų musulmoniškų šalių žmonės nuo seno vaikščiojo ginkluoti, nesvarbu ar karas, ar taika – tai buvo būtinas atributas. Taip yra ir dabar. Bet ar kas girdėjo apie tose visuomenėse taikos metu įvykdytas kokių nors nekaltų gyventojų žudynes? Šiuo metu tose kultūrose kol kas vis dar yra labiau išsaugotas tradicinis religingumas ir bendruomeniškumas (tik nežinia, kiek ilgai) – ko gero, tai daug ką paaiškina.
Labai gaila tos atrodytų turtingos ir nerūpestingai gyvenančios šalies – JAV nekaltų vaikų, kurių gyvenimas nutrūko, nespėjęs net kaip reikiant prasidėti. Lygiai taip pat, gaila ir išžudytų ir napalmu aplaistytų Vietnamo kaimų gyventojų ir jų artimųjų. Gaila milijonų Vietnamo invalidų, chemija užterštoje žemėje gimstančių išsigimusių vaikų, kurie bijo net žmonėms pasirodyti. Gaila šimtų tūkstančių nekaltų civilių Hirosimos ir Nagasakio žmonių – vaikų, senukų, vyrų, moterų, kurie galbūt net nepalaikė jokios agresijos, jiems nerūpėjo politinės intrigos, jie tik norėjo gyventi savo gyvenimą ir tikrai nenorėjo mirti. Gaila dešimčių, o gal ir šimtų tūkstančių tokių pačių nekaltų ugnies pragaru paversto Drezdeno gyventojų – pagrinde vaikų, senukų ir moterų (vyrai buvo fronte), sudegintų fosforinėmis bombomis, kurios labai „patogios“ tuo, kad palieka beveik nepažeistus mūrinius pastatus, bet į pelenais paverčia visą „biomasę“, t. y. gyventojus. Gaila kasdien be jokios priežasties žūstančių paprastų Afganistano, Irako ir Libijos žmonių. Ištisomis šeimomis. Gaila kasdien žūstančių Palestinos vaikų.
Priverčia tokie įvykiai susimąstyti ir apie tai, ką jautė vietiniai didelės žemės, vėliau pavadintos Amerikos vardu, gyventojai, kai kažkur iš už vandens atplaukę atėjūnai ėmė naikinti juos ištisais kaimais, deginti jų pasėlius, griauti kaimus, varyti juos pačius iš savo gimtų vietų į dykumas ir kalnus – per ledą, sniegą ir šaltį. Ką jautė visi tie irokėzų, odžibvių, sijų, navahų ir daugybės kitų tautų (klaidingai pavadintų bendru „indėnų“ pavadinimu) žmonės, matydami savo žemę, kurioje gyveno tūkstantmečius, aplaistytą nekaltu savo vaikų krauju, ir žinodami, kad daugiau neturi į savo tėvynes jokių teisių?
Gaila jų visų. Nepriklausomai nei nuo tautybės, nei nuo rasinės ar kultūrinės priklausomybės, nes visi yra vienodi Dievo kūriniai, ir gyventi nori visi.
Daug kas kaltina Dievą. Daug kas klausia – kodėl Dievas leidžia įvykti tokioms masinėms žudynėms? Keistos yra tokios nuomonės, kaip „Dievas turi padaryti taip, kad to nebūtų“. Tarsi Dievas turi padaryti taip, kad visas mūsų PAČIŲ (plačiąją, globalia prasme) padaromas blogis tiesiog imtų, ir išnyktų. Viskas turi būti padaryta už mus. Mes neturime kovoti su blogiu savyje, mes neturime stengtis atvesti į doros kelią savo artimų žmonių, draugų, pažįstamų – ne, Dievas tai turi padaryti už mus. Mes turime gyventi kaip šiltnamyje arba kaip Edeno sode. Bjaurokai nuskambės, bet taip išeina, kad Dievas turi vos ne tarnauti mums, ar ne taip?
Juk Dievas netampo mūsų už virvelių kaip marionečių. Jis mums davė laisvą valią ir mes esame laisvi rinktis tarp gėrio ir blogio – ką pasirinksime, tokios ir bus pasėkmės. Taip pat, primityvu yra galvoti, kad „jeigu tokie dalykai atsitinka, tai Dievo nėra“. Praktiškai kiekviena tokia nelaimė yra žmonių kaltė – arba atskiro individo, arba visuomenės, kurioje toks individas išaugo ir kuri jį padarė tokiu. Dievas iššaudė vaikus? Dievas pastatė Fukušimos atominę ant jūros kranto? Dievas sukelia karus pasaulyje? Ne. Tai žmonijos darbas. Visa tai vyksta todėl, kad žmonės vietoje gėrio (juk laikytis 10 Dievo įsakymų nėra sudėtinga) renkasi 7 didžiąsias nuodėmes, į kurias telpa praktiškai visos žemėje vykstančio blogio priežastys.
Visos nelaimės įvyksta pasaulyje dėl ŽMONIŲ kaltės. Nuo eilinių apgavysčių, iki masinių karų ar netgi tokių protu nesuvokiamų manjakiškų poelgių. Ne Dievas tai daro. Žmonės tai daro patys. Aišku, gaila, kai nuo žmogiškojo blogio turi nukentėti patys silpniausi ir niekuo nenusikaltę. Bet tiesiog reikia suprasti, kad mes visi turime kolektyvinę atsakomybę už tai, kas vyksta mūsų visuomenėje, ir jokių „čia ne mano reikalas“ nėra. Vieną dieną „ai, man nerūpi“, kitą dieną irgi... Kol galiausiai, ta problema paliečia ir tave. O tada „kodėl Dievas manęs nesaugojo? „
Reikia suprasti, kad viskas prasideda nuo mūsų. Mes esame sociumas, o ne atskiri, su niekuo nesusiję individai kiekvienas savo kiaute. Gal kartais tereikia tik parodyti kažkiek noro suprasti tą žmogų, kuris yra šalia tavęs, kažkiek supratimo, kad jis ne vienas ir kažkam jo problemos rūpi. Vietoj to, kad nusispjovus, numojus ranka „ne mano problemos“ ar netgi išsijuokus ar pakišus ir taip ne pačiam laimingiausiam žmogui kokią kiaulystę – dėl juoko“. Lygiai taip pat, kiek iš mūsų, matydami tą, kuris elgiasi akivaizdžiai nedorai, pasakome jam tai į akis? Lengviau yra pagalvoti „ne mano problemos“, gal net pritarti tokiems artimo poelgiams. Bet daug kas būtų kitaip, jei žmonės, matydami nedorai besielgiantį, netylėtų. Jeigu į akis pasakys vienas – galima ignoruoti, išsijuokti, net pasiūlyti į snukį. Bet jei tai pasako antras, trečias... Kiekvienas pradėtų mąstyti „gal aš tikrai darau kažką ne taip“?
Globalūs dalykai nėra paprastų žmonių galioje, bet reikia nepamiršti, kad dideli dalykai prasideda nuo mažų. Šiandien tu nesudraudei savo vaiko, su gauja kitų panašių „kietuolių“ mušančio savo silpnesnį bendraklasį. Kai mokytojai per tėvų susirinkimą išdrįsta apie tai užsiminti, įsižeidi: „Kaip jūs drįstat? mano vaikas geras, išneša šiukšles!" O gal jie muša būsimą Breiviką ar Čikatilą, kuris tokiu tikrai netaptų, jei nebūtų mušamas? O gal tavo vaikas, įpratęs lipti per kitų galvas – būsimas firmos prezidentas išnaudotojas (gal net politikas), per kurį kentės šimtai paprastų darbininkų, ir kuris netaptų tokiu, jei iš mažens būtų pratinamas matyti ne tik save, bet ir kitus žmones šalia?
