Prieš skaitant šį rašinį nesusidarykite nuomonės, jog aš prieš sportą – kartais man jis patinka (na, kai būna finalinės varžybos), bet tikrai nesu tiek atsidavusi sportui, kaip didžioji dauguma mūsų vyrų.
Taigi, sėdžiu aš krepšinio rungtynėse, kai jau pirmąją varžybų minutę mano ausis pradeda draskyti nepadoriai šaižus švilpuko garsas, įvaldytas nesuvaldomo sirgaliaus. Akimirką sumoju, kaip puiku būtų sugrūsti jam tą švilpuką giliai į gerklę. Manau, nei vienai moteriai nekelia malonumo rėkimas į ausis (nemeluoju, jis tikrai rėkė ir švilpė man tiesiai į ausis), su lietuviškais, bet nesuprantamais sapaliojimais apie kažką tokio, kaip „Kuzę bėk“ arba „Darius nekaltas“. Ar čia yra logikos? Moterų ausims ir smegenims tikrai ne, bet vyrams – taip. Krepšinio sirgaliai turi savo kodinę kalbą, ką čia bepridursi. Na, bet aš ne apie tai.
Tęskime toliau: krepšinį stebintys sirgaliai švilpia, rėkia, trypia ir tuomet man prieš akis iškyla vaizdinys – pirmykštis neandertalietis, gal ir homo sapiens, medžiojantis mamutus, daužantis sau krūtinę ir rėkiantis motociklo keliamų decibelų garsu. Kas iš to? Ogi tas, jog vyrai eina stebėti krepšinį į erdvias sales būtent tam, kad galėtų tarsi protėviai išsistaugti iš visų jėgų. Kur kitur demonstruoti savo balso stygų lankstumą, jei ne krepšinio arenoje? Cha, pabandytų taip namuose. Arena prilygsta šiuolaikiškoms džiunglėms su didele populiacija tokių pačių rėksnių. Visi kaip vienas, arba kitaip – masinė beprotybė.
Suprimityvėja mūsų vyrai stebėdami varžybas ne tik dėl savo rėkimo iš visos gerklės, bet ir dėl to rėkimo turinio: gaidys, debilas, eina na... ir kiti įvairių kalbų lobynai priartina tos akimirkos vyrų mentalitetą prie tų pačių neandertaliečių. Per tas dvi valandas, kol vyras stebi krepšinį, nesitikėk iš jo išgirsti nei vienos protingos frazės.
Na, o vyriškumą geriausiai pademonstruoja atletiškieji krepšininkai, lakstantys tarsi mamutų medžioklėje. „Įdėjus“ į krepšį išpučiamos krūtinės įrodo, kas čia yra tikras vyras (greičiau – povas). Dėjimas iš dalies prilygsta nukautiems pietums.
Taigi, moterys, supraskite, kad krepšinis yra vyrų genuose, o prieš prigimtį nepašokinėsi. Krepšinio arena ar salė yra vienintelė vieta, kur stiprioji (bet tik fiziškai) lytis gali stūgauti, rėkauti, keiktis, trypti ir, be abejo, gerti alų. Juk po tokios medžioklės ištrokštama. Bet, kad vyrai nepamanytų, jog tik kritikuoju juos, pridėsiu, jog visa ši saugią decibelų normą viršijanti beprotybė yra pelnyta – juk suprantame, kaip jums, vyrai, reikia pailsinti savo smegenis, išvargintas dėl nuolatinio galvojimo apie patogaus gyvenimo užtikrinimą.
