Praeitas šeštadienis buvo puiki diena sportui. Skaisčiai švietė saulė, pūtė lengvas ir gaivus vėjelis. Vienos iš Vilniaus sporto mokyklų stadijone buvo nemažai sportuojančių žmonių. Paauglių grupelė treniravosi ant skersinio ir lygiagrečių, keletas pradinukų spardė kamuolį, o patys mažiausi pypliai linksmai bėginėjo, atidžiai prižiūrimi tėvų. Šių eilučių autorius taip pat nusprendė pabėgioti. Sekėsi tikrai gerai. Atrodė, kad tokiu oru ir maratono distancija būtų įveikiama.
Tačiau netrukus nuotaika sugedo. Stadione pasirodė maždaug ketvirtą dešimtį įpusėjusi moteriškė su baltu kambariniu šuneliu. Nupjauta ir išpuoselėta stadijono veja tiesiog traukte traukė keturkojį pasižymėti, todėl jis iš karto tai padarė – čiurkštelėjo šiltą srovelę maždaug toje vietoje, kur šiame stadijone kartais vykstančių mėgėjiškos futbolo lygos rungtynių metu yra įstatoma kampinio gairelė (linkėjimai ten žaidžiančiam garsiam futbolo komentatoriui Nerijui).
Kaip sąmoningas pilietis negalėjau į tai nekreipti dėmesio. Bėgdamas pro šalį šuns šeimininkei priminiau, kad stadijono paskirtis – žmonių sportas, o ne naminių gyvūnų gamtinių poreikių tenkinimas. Vietoje atsakymo gavau menko proto herojės iš Ilfo ir Petrovo romano citatą: „Nemokykite manęs gyventi“ bei pasiūlymą skambinti policijai.
Kilo klausimas, iš kur ponia turi tiek drąsos darydama teisės pažeidimą, už kurį Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 110 straipsnis (Gyvūnų laikymo taisyklių pažeidimas) numato baudą iki 200 litų? Gal jos vyras ar draugas yra aukštas pareigas policijoje ar kitoje tarnyboje užimantis pareigūnas ir vargšas pasipiktinęs pilietis vietoje pasitenkinimo dėl nubausto pažeidėjo pats sulauktų ikiteisminio tyrimo dėl seksualinio priekabiavimo? O gal šuns šeimininkė pamatė, kad jos keturkojo kudliaus veiksmais pasipiktinęs asmuo su savimi neturi jokios ryšio priemonės, todėl, kol ją atsineštų, jos augintinis pažymėtų likusias kampinio gaireles, o aikštės viduryje paliktų krūvelę.
Miniu Gyvūnų laikymo taisykles. Vilniaus miesto gyventojas, išmanantis situaciją, galėtų paklausti, kokias taisykles? Jis būtų teisus, nes šių metų vasario mėnesį Gyvūnų laikymo taisyklės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu buvo panaikintos, o naujos nėra patvirtintos iki šiol. Piktavalių šeimininkų augintiniai gali nekliudomi žymėti savo teritorijas stadijonuose, vaikų žaidimo aikštelėse ar ant kaimynų automobilių ratų. Matyt, šunį stadijone vedžiojusi poniutė yra puikiai apsišvietusi ir žino, kad už tai jos niekas negali nubausti?
Šį klausimą norėčiau užduoti Vilniaus miesto merui. Ponas Artūrai, viešosios Vilniaus erdvės yra tapusios šunų vedžiojimo aikštelėmis. Aš suprantu, kad jūs esate užimtas žmogus, kad jau ir rinkimai ne už kalnų, tačiau duoti nurodymą atitinkamam specialistui parengti naujas Gyvūnų laikymo taisykles, o paskui jas solidariai taryboje priimti - daug laiko neužimtų. Savo pavyzdžiu galiu pasakyti, kad kone kiekvieną savaitę tenka piktintis stadijone vedžiojamais šunimis. Laimė, kad bent jau daugumos jų šeimininkai po pareikštų pastabų (nors dažnai piktai bumbėdami) išveda savo augintinius.
Turiu pasiūlymų ir Aplinkos apsaugos ministrui. Ponas Valentinai, visuomenė tikrai palankiai vertina jūsų pradėtą kovą su brakonieriais. Gal reikėtų pradėti kovoti ir su piktybiniais šunų šeimininkais? Dabar esanti maksimali 200 litų bauda yra akivaizdžiai per maža. Juk dažno kambarinio augintinio kirpyklos ir manikiūro paslaugos brangiau kainuoja. O gal būtų verta Administracinių teisės pažeidimų kodekse turėti atskirą straipsnį, numatantį atsakomybę už gyvūnų vedžiojimą tam tikrose teritorijose?
Noriu keletą žodžių tarti ir sportuojantiems žmonėms bei vaikučių tėveliams. Kartais jaučiuosi kaip vienišas karys prieš barbarų keturkojų šeimininkų ordą. Reikia pagaliau atsikratyti visuomenėje tarpstančių, iš sovietinių „zekų“ pasaulio atėjusių, papročių, jog skundimas – negražus dalykas.
Viskas yra priešingai. Apie pažeidėją pranešti teisėsaugos pareigūnams yra ne tik gražu, bet ir naudinga visuomenei. Jei pranešite apie svirduliuojantį ir prie automobilio vairo sėdusį asmenį, galbūt kam nors išgelbėsite gyvybę. Jei viduryje nakties garsiai muziką leidžiančiam triukšmadariui iškviesite policiją, tiek jūs, tiek kiti namo gyventojai kitą dieną bus darbingesni. O jei iš stadijono ar vaikų žaidimo aikštelės išvysite piktavalį šuns šeimininką, jūsų vaikai neužsikrės per šunų išskyras platinamomis ligomis.
Pagalvokite, ar jūs patys sėstumėte ant vejos, jei žinotumėte, kad ant jos neseniai teritoriją pažymėjo ar krūvelę suraitė (net jei ji iš karto buvo surinkta) nedoro šeimininko šuo? Asmeniškai aš – tikrai ne. Net jei per tas išskyras neplistų ligos, vistiek ten sėstis būtų nemalonu. O ar norėtumėte, kad ant tokios vejos jūsų vaikai žaistų futbolą, darytų kūlversčius? Nenorėtumėte? Tačiau jie vistiek tai daro, nes šunų vedžiojimas ten yra masinis reiškinys.
Ir pabaigai, norėčiau kreiptis į šunų šeimininkus. Daugelis jūsų tikriausiai pagalvojote, kad šių eilučių autorius yra patologinis šunų nekentėjas, kurio didžiausios svajonės išsipildymas būtų visų Lietuvos amsinčių keturkojų atsidūrimas maistui neišrankių Pietryčių Azijos gyventojų skrandžiuose. Tikrai taip nėra. Mėgstu šunis, dažniausiai ir jie mane mėgsta. Ne kartą esu parėmęs gyvūnų globos organizacijas. Gerbiu visus sąmoningus gyvūnų šeimininkus, kurių norėčiau paprašyti, kuo labiau skleisti civilizuotą gyvūnų laikymo kultūrą ir pagarbą kitiems visuomenės nariams.
