Daugybė žmonių galvoja, kad šiame mokslinių atradimų ir kaip niekada toli žmonijos istorijoje pažengusios civilizacijos (jei civilizacija laikysime tik materialinę gerovę, pasiekimus ir patogumus) laikotarpiu Dievui nebelieka vietos. Šiuolaikiniam žmogui, kaip labai apsišvietusiam ir intelektualiam individui, visur ir viskam reikia įrodymų. Ką gi, tai labai gera savybė. Kritiškas mąstymas yra pagirtinas. Tik blogai yra tai, kad dažnai žmonės savo civilizacijos pasiekimus ir tai, kas jau žinoma šiuolaikinio mokslo, iškelia vos ne iki dangiško lygio.
Iš tikrųjų, nors mūsų technologijos ir žinios per pastarąjį šimtmetį padarė įspūdingą progresą, bet mes žinome mažai. Labai mažai. Kaip skruzdėlės, pastačiusios milžinišką skruzdėlyną ir ištyrinėjusios 100 metrų spinduliu aplinkinį mišką, gali pasijausti pasaulio bamba, nors iš tikrųjų jų skruzdėlynui sugriauti užtenka vieno išdykusio vaiko su lazda...
Tikintieji dažnai išjuokiami, išvadinami neapsišvietusiais, kvailais, atsilikusiais, tikinčiais „barzdotu seniu ant debesies“ (juokinga tai, kad tie išjuokiantieji net nežino esminės religinės tiesos, kad Dievas yra visur esantis ir neturintis konkretaus pavidalo, tai kaip jis gali būti senis ant debesies?) net neįsigilinant į jų argumentus. Bet tokie žmonės dažniausiai ne kažin ką išmano apie religiją ir gyvenime kažin ar yra įsigilinę netgi į tą patį paprasčiausią vaikišką Katekizmą, iš kurio moko vaikus, einančius pirmos komunijos, ką jau kalbėti apie Senąjį, Naująjį Testamentą... O įrodymų daugybė. Jei manęs kas paklaustų, kodėl tikiu į Dievą, atsakymas nebūtų „todėl, kad tradicija tokia“. Joks tikras tikėjimas neateina be abejonių ir ieškojimų. O įrodymų yra. Štai pagrindiniai įrodymai, kurie verčia patikėti neabejotinu aukštesnio absoliuto egzistavimu:
Beveik pažodinis Biblijos ir Korano (krikščionybė, islamas – monoteistinės religijos, garbinančios vieną Dievą ir turinčios tą pačią kilmę) Apokalipsės pranašysčių pildymasis pastaruoju metu. Nežinia kiek liko laiko – šimtmetis, keli šimtmečiai – bet viskas artėja link išsipildymo. Žmonijos kreivė nuo XX amžiaus karų, „papročių pasikeitimo“ ir tradicinės moralės atmetimo juda žemyn, ir baigtis yra pakankamai aiški. Aišku, tai neįvyks rytoj, poryt, gal netgi per artimiausią dešimtmetį. Ne, per greit, tokie dalykai nepasidaro per metus – būtų per daug primityvu, kaip pasakoje ar filme. Bet pildymasis jau vyksta, ir galbūt mes jo nepastebime todėl, kad mūsų gyvenimas tik trumpa atkarpa šiame ilgame, laipsniškame istoriniame procese. Iš apokalipsės mes tikimės kažkokio staigaus, didelio, siaubingo „bum“, ir net nepagalvojame, kad tie šventosiose knygose aprašyti įvykiai gali būti visai kasdieniški, matomi žinių laidose, visuomenėje, ar net mūsų pačių palaikomi...
Kokios tos pranašystės? Visi gali susirasti paskutinės Biblijos knygos – Apreiškimo Jonui (Apokalipsės) originalus, bei musulmonų pasaulio pabaigos pranašystes, juk esant gerajam Google, nereikia net bibliotekose knistis.
Visuotinis pasileidimas ir religijos naikinimas, materializmas, sekso kultas. Visa tai matome šiandien. Kai kurie gali sakyti „o tokių dalykų buvo visada“. Buvo, aišku, reti ir visuomenėje labai smerkiami atvejai, dažniausiai – turtingųjų užgaidos. Sultonų haremai, orgijos viduramžių Europos feodalų pilyse, gobšūs pirkliai... Visa tai buvo. Bet tai neapėmė visuomenės taip masiškai, kaip dabar. Tai visada buvo užribis, smerkiama veikla, mažos populiacijos dalies užsiėmimas (arba didelio turto išlepintų, arba „puolusių“), kai šiandien tai kasdieniška ir dažnai net laikoma žmogaus „sėkmės“ matu.
Religijos griuvimas akivaizdus. Krikščionybė Europos civilizacijoje praktiškai sugriauta. Kiek Vakarų civilizacijoje dabar rasime tikrai tikinčių, tuo labiau – pagal Dievo įsakymus kasdienybėje gyvenančių žmonių? Vienetus. Krikščionybės įtaka visuomenei sugriauta. Juodinimas, neapykanta pasireiškia ir prieš kitą monoteistinę abraominę religiją – islamą, kuris pasižymi nemažu atsparumu palaidumui, materializmui ir kitiems šėtoniškiems gaivalams.
Tarp kitko, svarbu yra tai, kad musulmonai yra labai artimai giminiška krikščionybei religija, pripažįstanti vieną Kūrėją, Senąjį ir Naująjį testamentą, Dievo įsakymus ir kitas moralines normas, Abraomo/Ibrahim, Mozės/Musa, Jėzaus/Isa mokymą. Mahometo Koranas nepaneigia krikščioniškų tiesų, o jas labiau pagilina ir smulkiau paaiškina.
„Didžiosios turtingosios ištvirkėlės imperija ant didžiųjų vandenų, ištvirkimo nuodus paleisianti per pasaulį“. Šiais laikais nesunku atspėti, apie ką kalbama šioje pranašystėje. Juk pirštais nerodysime, ar ne?
Dar vienas įdomus punktas – Izraelio atkūrimas, išsipildžiusi pranašystė. Ne taip senai – 1948 metai.
Musulmonų pranašystės apie vienaakį Antikristą/Dadžalą, ateisiantį valdyti pasaulio prieš laikų pabaigą, ryškiai sutampa su krikščioniškomis pranašystėmis.
Kelios dar neišsipildžiusios, bet labai realistiškos pranašystės – Pasaulinė valstybė (argi mažai ženklų, kad pasaulis juda link to?). Dar – keturių šalių valdovai, nužudyti Jeruzalėje, kuriuos VISAS PASAULIS MATYS gulint ant grindinio. Visas pasaulis matys – štai kur labai įdomus „kabliukas“. Biblijos rašymo laikais tai buvo neįmanoma ir skambėjo kaip kliedesiai, bet dabartiniame televizijos ir interneto amžiuje tai kasdienybė. Reiškia, čia yra šiuolaikinių technologijų išpranašavimas? Ir galiausiai Armagedonas – paskutinis, visai žmonijai lemtingas karas Izraelyje, kur pagrindiniai įvykiai vyks prie Megido kalvos (realus vietovardis), hebrajų kalba Har Megiddo, iš čia ir pavadinimas. Ar atsitikrinai Izraelis/Palestina yra vienas didžiausių įtampos židinių šiuolaikiniame pasaulyje, kur įsivėlę ne tik žydai su arabais, bet ir daugybė galingesnių pasaulio šalių, ir iki pasaulinio kataklizmo čia dažnai tik mažas žingsnis? JAV, ES, Iranas, kitos musulmonų šalys, Rusija, netgi Kinija... Ir jų visų interesai keistai kertasi būtent ŠIAME regione.
Labai įdomi ir mūsų kartai bei šaliai aktuali Biblijos pranašystė apie vieną iš artėjančios apokalipsės ženklų – nuodingą žvaigždę Mėtėlę, nuo kurios toli šiaurėje mirs daug žmonių. Mėtėlė – augalas, ukrainietiškai – černobylka, ir Ukraina žvegiant iš Biblijos parašymo vietovių – tolima šiaurė. O juk nuo šios „žvaigždės“ nukentėjo ir mūsų tautiečiai...
Žmonės visa tai žinojo. Žinojo senai, prieš 2000 ir daugiau metų. Klausimas – IŠ KUR? Galima visa tai išjuokti, vadinti kvailystėmis, bet kažkodėl šiandieninių įvykių realumas ir atitikimas išpranašautiems tiesiog bado akis. Ir joks mokslas, netgi istorija, to niekada nepaneigė. Priešingai – istoriniai įvykiai, visuomenės socialiniai pokyčiai, pasaulinė politinė situacija vis labiau tai patvirtina.
Be pranašysčių, ne mažiau svarbus ir moralinis aspektas. Praktiškai visos kultūros, atsisakiusios tradicinės/religinės moralės, naikina save. Pasileidimas, materializmas, hedonizmas, kas lemia į gimstamumo mažėjimą (niekas taip nestabdo gimstamumo, kaip laisvas seksas, nukreiptas tik į vieną tikslą – patirti malonumą, o ne pradėti naują gyvybę), ko pasėkoje žmonių ima mažėti ir civilizacija žlunga. Be religijos civilizacija – kaip be stuburo. Žmonija geresnių taisyklių už religinę moralę kažin ar yra sugalvojusi, ir dviračio čia išrasti kažin ar įmanoma. Pavyzdys prieš akis – Europos civilizacija, atmetusi ant savo krikščioniškas šaknis, su kiekviena karta traukiasi, mažėja. Technologiškai gal ir tobulėja, bet su kiekviena karta vis labiau mažėja svarbiausio dalyko – žmonių.
O ką lemia žmonių mažėjimas, aiškiai parodo Romos Imperijos pavyzdys (germanų invazija buvo tik pasėkmė vidinio nusilpimo ir žmonių mažėjimo, moralinio nuosmukio). Musulmonų civilizacija, besilaikanti tradicinės moralės, auga ir stiprėja. Panašiai augo, stiprėjo, didėjo ir Europos civilizacija, kol nebuvo paniekinusi religijos ir iškeitusi jos į kūniškus malonumus.
Aišku, daug kas prisimins kryžiaus karus, indėnų naikinimą, prūsų naikinimą... Taip, faktas, kad religijos piktavalių žmonių buvo panaudotos savo bjauriems tikslams. Bet tai, kad kažkoks piktavalis gerą idėją panaudoja blogiui, nesumenkina tos idėjos vertės. Peiliu galima pjaustyti duoną, arba paskersti artimą savo – bet kaltė krenta ne peiliui, o jį panaudojusiam. Kad indėnai buvo žudomi „Dievo vardu“, kaltas ne Dievas, o tie, kas žudė. Juk ir Biblijoje sakoma – spręsti ne pagal žodžius, o pagal darbus, ir visiems bus atseikėta pagal nuodėmes ar nuopelnus. Nė vienas neišvengs. Jei kažkas žudė, prisidengdamas religija, kažin ar dėl to jo siela susilauks malonės... Nes daryti blogį, prisidengiant gėriu – tai dviguba nuodėme, nes prisideda dar ir šventvagystė – baisi, kruvina.
Pabaigai šiaip pamąstymas, tebūnie tai tiesiog hipotezė, jo prie įrodymų nepriskiriu, bet gal kada jis ir taps juo... Kas žino.
Naujausi fizikos atradimai patvirtina, kad smulkiausios subatominės dalelės (protonus, neutronus sudarantys patys smulkiausi dariniai) neturi jokio kieto, materialaus pavidalo. Pačios smulkiausios pasaulį sudarančios dalelės nėra kietos, o tik energijos virpesiai. Reiškia, materija „kietu pavidalu“ kaip ir neegzistuoja. Viskas, kas yra aplink, net mes patys, smulkiausiame atomų dalelių lygyje esame sudaryti tik iš energijos virpesių. Ir kodėl tai perskaičius, pirmiausiai ateina į galvą Biblinė frazė „Dievas yra visur, visa ko priežastis, jis yra dvasia, neturinti pavidalo“.
Pradžioje jau lyginau mūsų civilizaciją su skruzdėlynu. galiu dar kartą pakartoti: mūsų mokslas ir mūsų civilizacijos pasiekimai yra kaip didelis miške skruzdėlių pastatytas skruzdėlynas. Skruzdėlėms tai atrodo kažkas didingo, kažkas nerealaus, bet iš šalies žiūrint... Tai tik skruzdėlynas. Nesusireikšminkime labai, mūsų „civilizacija“ tai tik dar vienas skruzdėlynas, tik platesnio masto. Ir mūsų žinos apie Visatą ir amžinuosius dėsnius labai ribotos. Kuo daugiau išsiaiškiname, tuo daugiau nežinomųjų, naujų klausimų. Ne mums, žemės vabalams, kalbėti apie Dievo paneigimą. Nes mes esame smulkesni gyviai už bakterijas, begalinės (o gal ir nebegalinės?) Visatos mastu.
