Taip ir norėtųsi mesti ką nors į žmogų, kuris sugalvojo šitą žodį - valia. Jau net nekalbu apie teiginius, kad valia miršta paskutinė arba kad valingas žmogus viską gali. Visiška nesąmonė, sukurta gal tik idealizuoti ”tobulą žmogų”, ir kas netinka 100% mirtingųjų. Pabandyk dabar prisiminti, kiek reikia valios pastangų įdėti, norint nubėgti 2km, išmokti egzaminui dar prieš sesiją ar nepirkti tos ekstra didelės plytelės šokolado. Man niekad neišėjo pasiekti tikslų, reikalaujančių valios, iki tol, kol su ja neišsiskyriau.
Tai buvo įpusėjęs pavasario vidurdienis. Burna išdžiūvus, galva užtemus ir nubrozdinta alkūnė – visa tai priminė vakarykštį balių. Kaip bebūtų keista, bet ”rytinė” cigaretė nesuteikė jėgų. Uždusęs vėl užlipau į antrą aukštą ir į galvą, vis dar neblaivą, šovė išganinga mintis ”hmm.. nesaikingas rūkymas, alkoholio vartojimas, ilgas miegas nepadaro žmogaus laimingo, bet tik atitolina jautimosi nelaimingam, nematymui viso pasaulio grožio… O kaip jaustis gerai, teigiamai 24 valandas per dieną, 365 dienas per metus?”
Ir tada pasitaikė knyga (įgarsinta MP3 formatu Robin Sharma ”Vienuolis pardavęs ferrari”) apie žmogaus minčių galią. NESĄMONĖ! Tikrasis pasaulis yra, kurį mes matom, o minčių nematom todėl jos bereikšmės!!! Bent taip galvojau… Perklausiau knygą antrą karta. ”Gerai, reik pamėginti.” pagalvojau ir susidėjau savo svajonių sąrašą su nuotraukomis. Pirmame puslapyje puikavosi maratono bėgikų būrys bėgantis link finišo, ir jų tarpe įsivaizdavau save. Bet tai TIK svajonė… Atsiprašau, tai NET svajonė!
Kai žmogus turi tikslą ir yra motyvuotas kodėl taip daro, niekas jam kelyje nepasimaišys. Tikslą jau turėjau. Pirmieji bėgimai baigdavosi ”žiaugčiojamu” ir spjaudymusi pasislėpus už kampo. Bet žingsnelis po žingsnelio ir po 6 mėnesių treniruočių, pavargusiom kojomis, bet su ugnele, degančia akyse, buvo nugalėtas didysis Kopenhagos maratonas. Šitas euforijos jausmas ”užkabina” labiau negu net koks narkotikas. Dar 2 maratonai ir jau buvau pasiruošęs ultra bėgimui Alpių kalnuose. Tokius bėgimus garsus knygų apie bėgimą autorius Christopher McDougall yra sulyginęs maratono nubėgimu ir iškarto bėgant antrą maratoną, po to užlipimu i 1000 aukštų pastatą ir … visa tai darant su kojine užkimšta burna (dėl deguonies trukumo kalnuose). Bėgant, daugiausiai jėgų suteikdavo sirgalių ir kolegų bėgikų pakili nuotaika, šypsenos, kurios leisdavo užmiršti stipria dehidratacija, raumenų skausmus ir netgi aukščio baimę. Po 10 su puse valandų bėgimo, pliaupiant lietui kalnų miestelyje, buvo užkabintas finišuotojo medalį. Prieš panorėjęs įveikti maratoną, net nebuvau išdrįsęs pagalvoti apie dviguba distancija, bet, kaip ir visų visos svajonės, taip ir šita užsipildė su kaupu.
Pasiekę straipsnio pabaigą nusipelnėt, kad išduočiau paslaptį. Pasiruošę? Taigi, norint pasieti bet kokį užsibrėžtą tikslą, kad ir koks jis bebūtų, kad ir koks keistas ar nerealus atrodytų, kad nors ir milijoną kartu išgirstum žodžių junginį ”tau tai nepavyks”, kad pasiektum tau tereikia susikurti įprotį. O tai trunka… ne, tikrai ne metus, ir ne 6 mėnesius, o tik 21 dieną. Jeigu nori pradėti bėgioti kasdien, tau tereikia motyvuoti save tai daryti tik 21dieną, o po to įprasi ir viskas vyks automatiškai. Albertas Einsteinas: „Vaizduotė yra žymiai svarbiau negu žinios“. Nuostabu ir nerealiai padeda motyvacijai! Pavyzdžiui, prabundi anksti ryte ir įsivaizduoji, kaip nuostabiai jausiesi pasportavęs, kaip padidės ištvermė, kaip gausi komplimentus iš kolegų, kaip pasikeis išvaizda, ir tada jau pačios kojos šoka ir bėga naujų nuotykių link.
„Po dvidešimties metų tu būsi labiau nusivylęs dėl to, ko nepadarei, nei dėl to ką padarei. Taigi atsikratyk pančių. Palik saugų uostą. Pagauk palankų vėją. Tyrinėk. Svajok. Atrask.“ – Markas Tvenas
