Viešai pasvarstyti šia tema mane paskatino apklausėjai, mane netikėtai užklupę beveik prieš dvi savaites vienoje Vilniaus degalinių ir dar vienas po to sekęs įvykis.
Tą šeštadienį prieš važiuodama pas tėvus, kaip paprastai degalinėje pyliau pilną baką. Čia mane ir prigavo apklausėjai. Klausė, ar pastebiu pėsčiuosius su atšvaitais (bandžiau pajuokauti, kad tik juos ir pastebiu, nes kitų gi nesimato), ar manau, kad atšvaitas – dalykas reikalingas (o kaipgi!) ir galiausiai užklupo klausdami„o Jūs pati ar turite atšvaitą?“. Ne, sakau aš, gi aš visur su mašina – kam man jo reikia?! Apklausėjui buvo, matyt, ne tik už formalų apklausimą sumokėta – jis sąžiningai į savo pareigą žiūrėjo ir mane kontrklausimais apipylė: o negi netenka tamsiai nuo mašinos stovėjimo vietos iki namų paėjėti, ar kur kitur menkai apšviestą gatvę (o tokių net ir Vilniaus centre – ne viena...) pereiti, o į parduotuvę ar į kavinę kokią – irgi visad automobiliu važiuojate?
Truputį susigėdau, palinksėjau galva, dar dovanų atšvaitą gavau, po to tėvams nuvykusi papasakojau ir, tiesą sakant, beveik savaitei primiršau tą įvykį.
O tada mane užkliudė mašina. Tai įvyko dienos, kurią beveik visą visutėlę praleidau už vairo, vakare. Mašiną, kaip visuomet, palikau stovėjimo aikštelėje Fabijoniškėse – ji vos už 100 metrų nuo namų. Į vienintelės nuo namų skyrusios gatvės perėją išbėgau gal ir per greitai – bet snigo, skubėjau namo, pro gobtuvo šonus lyg ir pasidairiau, ar niekas neatvažiuoja.... Sucypė stabdžiai ir į mane stuktelėjo mašina. Važiavo negreitai, prieš perėją, tikiu, dar pristabdė, tad atsipirkau mėlyne ant sėdimosios, kuria dribtelėjau ant žemės. Bet kaip išsigandau! Nežinau, ar stabdomo automobilio garsas, ar tiesiog kažkoks „deja-vu“ jausmas (nes gi buvo taip, kaip tas apklausėjas vos prieš savaitę ir „išbūrė“!), bet mano gyvenimas nuo išgąsčio, jaučiu, kokia savaite jau trumpesnis bus.. Vairuotojas išlipo, iš pradžių atsiprašė, po to pabarė, kad ko čia aš tokiu oru po gatvę lakstau, dar paklausė, ar kviesim medikus/policiją ir, man suveblenus, kad „viskas gerai“, išvažiavo.
Moralas: atšvaitas galbūt būtų padėjęs ir su tuo tamsiu paltu būčiau buvusi pamatyta dar prieš įžengdama į perėją. „Galbūt“ nėra „tikrai“, bet ir atšvaitas nėra plyta, kurį sunku prisisegti. Žodžiu, atsiprašiau to degalinėje gauto pakabuko ir prisisegiau prie rankinės. Visgi, jei bent vieną procentą kelio tenka nueiti pėsčiomis ir apytamsiai, tai ir tikimybė būti nepastebėtam vairuotojo yra. Žinau, kad visi tą žino, kad mato apie tai įspėjančias reklamas, bet gal ir šis rašinėlis kokį vieną kitą pagalvoti paskatins. Bent jau savo draugams ir pažįstamiems nuorodą į jį nusiųsiu.
Ir vis dar galvoju, kad tas apklausėjas degalinėje mane „užprogramavo“ – gal ne raganiškai, bet kaip nors neurolingvistiškai – tai tikrai.
