Vis dažniau susiduriu su piktomis, viskuo nepatenkintomis nuomonėmis ir nė nesvarbu, apie ką kalbama. Jei pokalbio tema nesukelia jokių neigiamų emocijų, tai būtinai prisimenama tai, kas gadina gyvenimą. Pavargau nuo susiraukusių ir pilnų nepasitenkino veidų. Pavargau nuo pykčio ir ieškojimo kaltų. Pavargau nuo nuolatinių konfliktų tarp kultūrų, religijų, vyrų ir moterų, nuo patyčių, įžeidinėjimų, neapykantos tam, ko nepažįstam, tikriausiai net nesuprantam.
Kam gaišti savo brangų gyvenimo laiką neapykantai ir nepasitenkinimui? Kiek gi galima? Gyvenimas per trumpas, kad būtume nelaimingi. Vieną sykį, kai dar buvau maža, man mama pasakė : “niekas kitas negali padaryti tavęs laimingos, išskyrus tave pačią”. Ilgą laiką kartojau sau šiuos žodžius, kol supratau jų prasmę.
Supratimas, kad negalime visiems įtikti, kad negalime visiems patikti, man labai padėjo pradėti džiaugtis gyvenimu, būti laiminga. Juk kiekvienas pasaulį suprantam kitaip, juk kiekvienas tai, ką matom, interpretuojam skirtingai. Priimti žmogų, koks jis yra, palengvina žinojimas, kad visų pirma aš esu iš žemės, taip žvelgiu ir į kiekvieną sutiktą asmenį. Tikiu, kad vis žmonės geri, nesijaučiu turinti teisę teisti, spręsti kas yra blogas, o kas geras. Man neskauda, kad mes visi skirtingi, nejaučiu poreikio smerkti žmogaus už tai, kad jis kitoks nei aš. Pasaulyje nėra vienos tiesos, tad nėra prasmės stengtis pakoreguoti žmonių, aplinkos, nes negali žinot, kuri tiesa yra tikresnė. Geriausia rodyti pavyzdį ir tik pats žmogus gali nuspręsti, koks jis nori būti.
Suprantama, daugeliui žmonių norisi būti pasaulio bamba, norisi, kad visi rūpintųsi tik jo problemomis ir užgaidomis, lyg aplinkui daugiau niekas neegzistuotų. Norisi, kad gyvenime nebūtų nesklandumų ir nieko nedarant visos gėrybės kristų, kaip baltas sniegas iš dangaus. Bet, kodėl kažkas turėtų būti atsakingas už kito žmogaus gerovę? Kodėl kažkam turėtų rūpėti kito žmogaus gerovė? Juk kiekvienas stengiasi tik dėl savęs, bet jei tik kas ne taip, kaip norisi – mes, mėgėjai visą kaltę suversti kitiems. Kalta valdžia, kalti darbdaviai, kalti darbuotojai, kalta aplinka, kalti tie, kalti anie... Nesvarbu, kad ten tokie patys žmonės kaip ir mes – savanaudžiai, klystantys ir pasiduodantys pagundoms. Dažnai nuklydimai teisinami tuo, kad visi taip elgiasi, juk yra ir blogesnių... Nors „paklydimas nenustoja būti paklydimu vien dėl to, kad juo vadovaujasi milijonai žmonių“ – L. Tolstojus.
Nesuprantu tokios situacijos, kai žmonės piktinasi tuo, kaip patys elgiasi, bet pastebi ne save, o tik kitus. Būtų pats laikas nustoti reikšti nepasitenkinimą ir ieškoti kaltų, norint pakeisti savo gyvenimą, reikia pradėti daryti sprendimus ir imtis veiksmų.
Tikiu, kad mes esame 100% atsakingi už savo gyvenimus. Tik pats žmogus gali padaryti save laimingu, saugiu, aprūpintu... Manau norint būti laimingu užtenka išmokti džiaugtis tuo kas vyksta ir leisti tai daryti kitiems. Patys renkamės kaip jaustis, kaip reaguoti į vieną ar kitą situaciją. Nustojus reikšti nepasitenkinimą, pyktį, nustojus ieškoti kaltų ir imantis veiksmų, gyvenimas įgauna kitas spalvas. Negatyvios emocijas tik beprasmis laiko švaistymas, jos kenkia tik tam asmeniui, kuris jas jaučia. Žvelgiant į viską pozityviau, tiesiog, gyventi lengviau ir žinoma maloniau. Man gyventi gerai padeda tai, kad elgiuosi su kitais taip kaip noriu, kad būtų elgiamasi su manimi arba visuotinai. Noriu dėmesio – rodau dėmesį. Noriu juoktis – juokinu. Nelaukiu kol geri dalykai ateina, pati juos pasiimu, nes niekas kitas nepadarys manęs laimingos, išskyrus mane pačią.
