Praėjus metams po Egidijaus Dragūno keiksmažodžių skandalo į sceną ir vėl grįžo M.A.M.A. Šį kartą – be ryškesnių išsišokimų, bet su kur kas profesionalesne šou programa. Neprireikė net keiktis. Tiesą pasakius, buvau gana skeptiškos nuomonės apie apdovanojimus. Ir viskas per tą reklamą, kuri buvo labai jau banali: keli savaitraščių viršeliai ir dešimtys straipsnių interneto portaluose. Straipsniai apie tai, kokie nuostabūs bus apdovanojimai ir kokie dizaineriai rengs vedėjus. Nieko naujo. Internautai pasistengė labiau nei žurnalistai – spėliojo, kokia kalba šiais metais nusikeiks SEL‘as. Deja, visi komentatoriai pralaimėjo – Egidijus renginyje nepasirodė.
Tiesą sakant, dėl vieno straipsnių užsakovai buvo teisūs – renginys pasirodė esąs vertas sugaišto laiko. Gal ir gera idėja daryti vienus apdovanojimus per metus, bet tokio lygio, kad greit nepasimirštų. Notos pasirodymo scenografija, Ievos Narkutės suknelė, „Liūdnų slibinų“ angliškai perdainuota bene žinomiausia jų grupės daina, „G&G sindikato“ pasirodymas su Marijumi Mikutavičiumi, Stasys Povilaitis traukiantis duetu su Mantu Jankavičiumi, Donato Montvydo mistiškas dingimas iš scenos ir finalinis vakaro akcentas-Džordanos Butkutės „Nemylėjau tavęs“, dainuojamas pritariant visai arenai... Žiūrėti tikrai buvo į ką. Ir viskas atrodė kokybiškai.
Kitas pliusas buvo taikliai parinkti vakaro vedėjai -„Radistų“ trijulė ir Giedrė Rusytė. Žinoma, „Radistams“ nereikėtų pamiršti, jog tai, kas tinka radijo eteryje, nebūtinai tiks televizijoje – kai kurie juokeliai, rodos, buvo suprantami tik arba jiems patiems, arba jaunimui salėje. Giedrė Rusytė buvo greičiau gražus papuošaliukas vyrų tarpe, nei pilnateisė vakaro vedėja, tačiau ji visai netrukdė. O kad ir ką Egidijaus Dragūno gerbėjai besakytų, Justino Jankevičiaus SEL‘o parodija dar ilgai bus apkalbama viešojoje erdvėje. Organizatoriai pasiekė, ko norėjo – apdovanojimai pasimirš tik po kelių mėnesių, kai nurims aistros.
Kažkur įpusėjus M.A.M.A.I prisiminiau gerą posakį -„kiti laikai, kiti vaikai“. Tačiau supratau, kad jis tinkamas toli gražu ne visur – taip, specialieji efektai ir dauguma pasirodymų atrodė tikrai puikiai, tačiau pačios nominacijos ir laimėtojai privertė prisiminti „Bravo“ ir „Radiocentro“ apdovanojimus: viskas būdavo kur kas paprasčiau ir nuoširdžiau, niekam iš nieko nereikėjo tyčiotis ar kažko žadėti, jog į renginį eitų žmonės ir jį žiūrėtų prie televizijos ekranų. O ir apdovanojami buvo ne tie, kurie labiausiai ”ant bangos“, o tie kurie kuria gerą produktą – „Bravo“ apdovanojimuose ne kartą triumfavo „Bix“, „Foje“, „Rebelheart“ ir jiems tam, kad būtų klausomi ir populiarūs nereikėjo nusirengti ar būti prodiusuojami renginio organizatorių.
Negalima paneigti to, kad Donatas Montvydas turi talentą ir futbolo stadiono dydžio charizmą, tačiau kai vienas žmogus keturis kartus tampa nugalėtoju renginyje, kurio idėjinis vadas ir pagrindinis organizatorius yra kartu ir jo prodiuseris, nori nenori pagalvoji, kad čia kažkas negerai. Kad ir kaip Martynas Tyla ginčytųsi ir sakytų, jog Donato nereikia „prastūminėti“, jį ir šiaip žmonės myli, kai visas renginys atrodo kaip vieno atlikėjo padėkų vakaras su aukšto lygio specialiaisiais efektais, kuriame koncertuoja kviestiniai atlikėjai, visa tai pradeda atrodyti tikrai įtartina. Nesu detektyvė ar ekspertė, tačiau kai ketvirtą kartą Donatas Montvydas buvo paskelbtas nugalėtoju, nuoširdžiai pagalvojau ”O ne“. Na ką gi, dar viena priežastis tautai pasiginčyti.
Išties smagu žiūrėti į renginį, kuris pradeda atitikti kažkokius aukštesnius, ne Šiaulių kultūros namų lygio, standartus (nors scena, kurioje stovėjo vedėjai, man būtent taip ir atrodė-kaip Šiaulių kultūros namų. Trūko tik užuolaidų). Ir kad ir kaip skeptiškai iš pradžių į M.A.M.A apdovanojimus žiūrėjau, nė trupučio nesigailiu praleidusi tas keturias valandas žiūrėdama renginį. Kažką būtent SAU galėjo surasti kiekvienas, nes atlikėjai buvo labai įvairūs, o didžiosios daugumos pasirodymų scenografija buvo originali, nematyta ir nenuvalkiota. Išvada viena: M.A.M.A žiūrėti reikia.
Birutė Marija Kontrimaitė