Penktadienio vakarą teko perskaityti skaitytojo Daivaro komentarą apie Raulio Mammadli dominavimą naujienų portaluose. Baigęs skaityti šiek tiek pakrypavau galvą kaip senas rūpintojėlis ir kuriam laikui patį straipsnį/nuomonę pamiršau, tačiau veiklos trūkumas penktadienio vakarą bei pomėgis diskusijai paskatino mane parašyti atsiliepimą Daivarui.
Iš pat pradžių atkreipsiu dėmesį, jog nesirengiu aptarinėti Daivaro nuomonės apie transeksualius žmones – tai kita, kur kas platesnė ir kontraversiškesnė tema, kuri bėgioja Lietuvos žiniasklaidos portalų viršūnėse. Apie tai gal kitą kartą – todėl nesistebėkite, jeigu į tai šioje rašliavoje nebus atsižvelgta tiek, kiek galbūt reikėtų kitokiame kontekste ir nagrinėjant kitokią problemą.
Man iškart krito į akis Daivaro mąstymo metodas, kurį galima aiškiai matyti šioje citatoje iš jo komentaro: „Man iškyla klausimas: Kas bus toliau? Jei viskas taip progresuos, o žiniasklaida pradės taip aukštinti visus iškrypėlius (nebijau šio žodžio), tai kaip man reikės paaiškinti savo vaikams, kad tai yra nenormalu, amoralu ir iškrypėliška? Man vaikai sakys: „Bet tėti, juk taip daug kalbama apie tai, kodėl tai nenormalu?“. Dabar dar nesijaudinu taip stipriai, bet kai pagalvoju apie tėvus, kurių vaikai jau daug ką supranta ir daug naršo internete, daug tokių dalykų mato? Kaip su šiais vaikais?“
Nekomentuosiu žmogaus požiūrio į transeksualus ir jo moralines vertybes, tačiau noriu atkreipti dėmesį į didelę problemą, egzistuojančią kiekvienoje sprendimo ieškančioje diskusijoje moralės ir auklėjimo klausimais – tai yra nenoras užsiimti savo vaikų auklėjimu.
Atsiprašau už ilgą citatą, tačiau neišskaidyta ji atskleidžia mąstymo pobūdį kur kas geriau, nei nagrinėjama dalimis. Vėlgi, nekomentuosiu žmogaus požiūrio į transeksualus ir jo moralines vertybes, tačiau noriu atkreipti dėmesį į didelę problemą, egzistuojančią kiekvienoje sprendimo ieškančioje diskusijoje moralės ir auklėjimo klausimais – tai yra nenoras užsiimti savo vaikų auklėjimu.
Tarstelėjimas „O ką vaikai pasakys?“ nėra argumentas už kažko draudimą. Kiekvieną kartą tokiam „argumentui“ pasigirdus, aš išskiriu tik „aš tingiu pats auklėti savo vaikus, todėl viskas, kas man netinka, turi būti uždrausta“. Tai yra tingėjimas, nesugebėjimas prisiimti atsakomybės už savo šeimoje sukurtą arba priglaustą gyvybę ir jos auklėjimą. Jeigu vaikas kažko klausia, tai yra gerai. Tai reiškia, kad jis pasitiki tavo žodžiu apie tai, ką jis mato šiame pasaulyje, o tavo atsakomybė yra išauklėti dorą pilietį, o ne cenzūruoti viską, kas netinka tau.
Aš neprašau auklėti tavo vaikų, o tu – kitų. Tačiau man keista, kodėl tu jauti pareigą dalyvauti mūsų auklėjimo procese norėdamas uždrausti arba riboti informaciją, kuri tau atrodo netinkama. Jeigu tu jauti, kad tavo vaikui tai netinka – auklėk jį, užsiimk jo moralinės gerovės užtikrinimu, tačiau nepradėk kitiems primesti savo auklėjimo taisyklių.
Tai viena iš problematiškų vietų, kurias matau Daivaro komentare, ir tas vietas labai nesunkiai galima įžvelgti ir platesniame – visuotiniame kontekste: „reikia uždrausti abortus, nes aš nenoriu jo darytis ir neleisiu savo vaikui daryti! Reikia užtverti kelią legaliai prostitucijai, nes aš nenoriu to daryti ir neleisiu savo vaikui to daryti! Reikia neparduoti žemės užsieniečiams, nes aš savo kiemo neparduočiau ir savo vaikams neleisčiau jų kiemo parduoti!“
Tavo atsakomybė yra išauklėti dorą pilietį, o ne cenzūruoti viską, kas netinka tau.
Į kiekvieną diskusiją įmeskime vaiko kozirį – tą moralinę kortą, kuri naudojama kiekvienos problemos sprendime, kur nerandame objektyvaus atsakymo, o veikiau – nenorime jo ieškoti. Aš neskatinu savotiško „šeimos auklėtojų ir auklėtinių separatizmo“ (jei išvis tokį marmalą galima įsivaizduoti – atsiprašau už neelegantišką -izmo sukūrimą), kur kiekviena šeima privalo susigalvoti savo atskirą ideologiją nuo nulio ir diegti tik savas vertybes, neatsižvelgiant į aplink esančius žmones; esame socialios būtybės, todėl turime auklėti naujus visuomenės narius ne tik kaip individualiai stiprius, bet ir kaip socialiai produktyvius asmenis.
Esame socialios būtybės, todėl turime auklėti naujus visuomenės narius ne tik kaip individualiai stiprius, bet ir kaip socialiai produktyvius asmenis.
Bet pats principas, pats noras uždrausti viską, kam tu nepritari, yra represyvus, regresyvus, egoistiškas noras visus paversti tokiais, kokiu nori paversti savo vaiką. Tai yra įvairovės nepripažinimas. Idealistiškai paklydusi nuostata, kad viskas turi atitikti tavo mąstymo etaloną ir tavo poreikius. Utopiškas siekis sukurti „idealią“ Vieno Asmens Visuomenę. Tokie norai veda į idealistinę visuomenės kraujomaišą, kurioje moralė yra tokia vienpusiška ir niekas jos neteršia, kad susidūrusi su bet kokiu iššūkiu ar naujove subyra į šipulius, nes stovi ant žemiausio evoliucijos laiptelio ir neturi savyje nieko. Tik tą vieną vienintelį dalyką, kuris nemeta iššūkio jo nuostatoms ir mąstymui.
Per mažai rūpinamasi savo vaiku ir per daug rūpinamasi visais kitais. Jeigu kažkada kyla noras kažką uždrausti nacionaliniu mastu, reiktų susimąstyti, ar nepastatai savo paties vaikų į antrą planą kreipdamas dėmesį į tai, kaip kiti auklėja savuosius ir norėdamas riboti informaciją pagal savo reikmes.
Gale savo straipsnio/nuomonės parašei, kad tau „visiškai neįdomi komentatorių nuomonė, kad ir ką berašytų – tai žmonės, neturintys daugiau ką veikti, kaip tik komentuoti ir slėptis kitąpus ekrano“. Tai, ką tu parašei, irgi yra komentatoriaus nuomonė, tik su daugiau sakinių – kaip ir mano. Tau nereikia diskusijos, tau nereikia sprendimo. Tu užsidengi ausis ir dainuoji, kad „tralialia, nieko negirdžiu!“.
Moralė ir jos vertybės klesti tik tada, kai jos yra išbandomos priešingų ideologijų. Mano būdas yra su tavimi diskutuoti, iškelti savo argumentus ir laukti tavųjų, taip leisdamas sau susidaryti platesnę pasaulėžiūrą ir po truputį turtinti savo patirtį apie viską, kas yra aplink. Tu esi pats sau pakankamas – ir tai yra negerai.
Ne Mammadli čia problema.
Mažvydas
