Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2012 07 02

Socialinių išmokų programa - naujas verslo planas?

Nebeiškenčiau girdėdamas savo kaimelio žmonių nusiskundimų ir nutariau, jog privalau iškelti klausimą: „Kodėl savivaldybėje dirbantys žmonės priima sprendimus visiškai neatsižvelgdami į eilinio piliečio interesus?“

Nebeiškenčiau girdėdamas savo kaimelio žmonių nusiskundimų ir nutariau, jog privalau iškelti klausimą: kodėl savivaldybėje dirbantys žmonės priima sprendimus visiškai neatsižvelgdami į eilinio piliečio interesus?

Mano kaimelis yra Utenos rajone, Daugailių seniūnijoje, čia tikrai gausu įvairiausių žmonių. Mane papiktino naujas socialinės pašalpos išmokos būdas, kai paprastas kaime gyvenantis žmogus dalį savo gaunamų pajamų gauna į taip vadinamąją socialinę kortelę. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog visai čia nieko baisaus, bet yra problema – ta kortele galima atsiskaityti tik prekybos centre „Maxima“, kuris yra pačiame mieste, Utenoje.

Tikriausiai savivaldybės atstovai galvoja, jog paprastam, vos galą su galu suduriančiam kaimo žmogui, kuris gauna socialinę išmoką į kortelę, į miestą kelionė yra nemokama. Matyt, galvoja, kad iš kaimo miestas yra ranka pasiekiamas.

Savivaldybės atstovai nepagalvojo, kad kortele autobuse neatsiskaitysi, o pėsčiomis nenužingsniuosi. Atokaus kaimelio autobusų grafikas yra „skurdus“, ypač vasarą, kai į savaitę autobusas iš Utenos kaimą pasiekia vieną kartą. Taigi, kaip žmogui pasiekti miestą ir nusipirkti maisto produktų, nes visgi kelionė ir jam kainuoja?

Pasak žmonių, į mėnesį tenka apsipirkti ne vieną ir ne du kartus, tuomet, iš ko mokėti už kelionę? Netgi pritrūkus valgomosios druskos, teks sumokėti už kelionę autobusu pirmyn ir atgal apie 20 litų. Ir visa tai tik tam, kad nusipirktum vos porą litų kainuojančios druskos. Ir ar tai galime vadinti protingų žmonių sprendimu?

Pasak socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovės, šioje srityje visi klausimai buvo palikti spręsti rajonų savivaldybėms, neva kiekviena savivaldybė geriau pažįsta savo aplinkos žmones. Tik aš kažkaip visiškai nesutikčiau su tuo. Tokią socialinę kortelę pretenduoja gauti socialiai remtini žmonės, esantys darbo biržoje ilgiau negu pusmetį ir tai vienintelis kriterijus. Grįžtu prie savo kaimelio žmonių gyvenimų ir išryškinsiu didžiulį kontrastą, kurį pastebėjau besigilindamas į šią problemą. Taigi, čia gausu daugiavaikių šeimų, mamų, kurios augina ne vieną savo atžalą ir stengiasi kaip išmanydamos užtikrinti jiems geresnį rytojų.

Alkoholikui išmoka grynais, o daugiavaikei mamai – į kortelę

Palyginkime du dalykus: mama, auginanti keletą vaikų ir kaimo vyras, kuris linkęs į alkoholizmą. Jie abu yra registruoti darbo biržoje ilgiau nei pusmetį, skirtumas tik tas, kad daugiavaikė mama dėl to, kad vis dar augina mažą vaiką (-us), ir negali pradėti dirbti, o girtuokliaujančiam vyrui užtenka socialinės išmokos ir noro dirbti tiesiog nėra. Daugiavaikė mama gauna dalį pajamų į socialinę kortelę, o girtuokliaujantis vyras gauna visą savo socialinę išmoką grynaisiais.

Tai yra ne tik žeminimas, bet ir moralinis smūgis daugiavaikei šeimai, kuri ir taip stengiasi išlikti. Matyti, kad seniūnijoje dirbančios socialinės darbuotojos, norėdamos parodyti, jog dirba savo darbą, pasmerkia šeimas tik todėl, kad surinktų socialines korteles gaunančių šeimų skaičių. Teisybės ir darbo šioje vietoje neįžvelgiu. Akmuo į jūsų daržą, socialinės darbuotojos, juk jūs rekomenduojate kam skirti tokį išmokų gavimo būdą. Iš kitos pusės žvelgiant, juk yra lengviau susikalbėti su tvarkinga moterimi, negu su valkataujančiu ir girtuokliaujančiu vyru.

„Esam ne tik morališkai gniuždomos, bet dar ir apsunkinamas mūsų ir taip nelengvas gyvenimas“, – kalba daugiavaikės mamos. Labiausiai žmones, gaunančius išmokas į socialinę kortelę, piktina tai, kad jie yra priversti pirkti brangius maisto produktus. Paprasčiausią dešrą parduotuvėje nusipirksi kelis kartus brangiau, o juk galėtum iš kaimyno nusipirkti lašinių paltį, ar pigesnių pieno produktų.

Kitas dalykas – drabužių bei avalynės pirkimas „Maximoje“. Šeimose gausu paauglių, kurie yra priversti dėvėti avalynę bei drabužius, pirktus šiame prekybos centre, kur pasirinkimas skurdus ir kokybė ne pati geriausia. Tarp bendraamžių, ypač paauglių, vyrauja suvokimas, kad tai, kas pirkta „Maximoje“, yra prasta. Todėl tokios šeimos vaikas veikiausiai mokykloje patirs ir patyčių.

Man labai įdomu, ką savivaldybės atstovai, tie kurie priėmė šį sprendimą, patartų daryti tokiems žmonėms, norintiems nusipirkti vaistų ar atsiskaityti už veterinarijos paslaugas, juk beveik visi augina galvijus. Apie visa tai nepagalvota.

Kodėl „Maxima“?

Kyla dar vienas klausimas – kodėl „Maxima“? Analizuojant paaiškėja, jog „Maxima“ vienintelė laimėjo konkursą (apie kurį mano kalbinti žmonės nė negirdėjo), ir gavo teisę aptarnauti visas Utenos rajone socialiai remtinas šeimas. Ne tik mano, bet ir kaimelio žmonių nuomone, už viso to slepiasi nešvarūs reikalai, greičiausiai susiję su pelno didinimu.

Socialinių kortelių turėtojai nebūtų tokie pasipiktinę, jeigu kortelės būtų skirtos bent jau apsipirkti AIBĖ parduotuvių tinkle. Nereikėtų važinėti apsipirkti į miestą, nes beveik kiekvienas kaimelis arba greta esantis didesnis miestelis turi tokią parduotuvėlę.

Taigi tik dar kartą įsitikinau, kad aukštus postus užimantys valdžios žmonės arba neišmano savo reikalų, arba priima sprendimus, naudingus ne paprastam piliečiui, o monopolistams.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?