Savarankiško gyvenimo egzaminas
Kiekvienas mokytojas samprotauja ir bando įskiepyti mokiniams, kad jo dėstomas dalykas – pats svarbiausias.
„Su fizika susidursite kiekviename žingsnyje“, „reikia išmanyti cheminių medžiagų sudėtį“, „kokie jūs lietuviai, jei nežinot Lietuvos istorijos“, „matematika – tai smegenų mankšta“, „lietuvių kalbai ir literatūrai skirkite ypatingą dėmesį, nes lietuvių kalbos egzaminas – privalomas“. Ir jie teisūs. Teisūs todėl, kad mokiniai mokykloje ruošiami egzaminams – vidurinio išsilavinimo jie negauna už nieką, tarkim, vien prasėdėję ir išklausę visų dalykų kursą. Jie turi atsiskaityti – laikyti egzaminus ir įrodyti, ką per visus tuos 12 metų išmoko, kad galėtų rinktis tolimesnį mokslo kelią.
Nesu aš nei matematikos, nei istorijos nei kalbų mokytoja. Ir dėstau aš paprastą dalyką, kuris ir mokinių, ir jų tėvų, o neretai ir mokyklos vadovų vadinamas „antraeiliu dalyku“. Tai – technologijos. Ne, ne informacinės technologijos, kurios, manau, mokiniams užima pakankamai svarbią vietą jau dabar (kaip galima gyventi be kompiuterio, interneto, facebook‘o ir pan.). O paprastos TECHNOLOGIJOS, ankščiau buities darbais, medžio darbais vadintos. Ir technologijų egzaminas nėra privalomas, jį renkasi tik tie mokiniai, kuriems nesiseka kalbos ar tikslieji mokslai.
Nežinau, kiek kartų baigus mokyklą reikės traukti šaknį, spręsti chemijos lygtis ar apskaičiuoti daikto laisvo kritimo pagreitį. O virti, kepti, siūti, skalbti ar lyginti reikės kiekvieną dieną.
Žinau daugelio tėvų požiūrį į technologijų dalyką („matematikos uždavinių nespėja išspręsti, o čia dar kažką išmokti siūti reikia“, „kas per nesąmonė – visų dalykų pažymiai devyni – dešimt, o kažkokių technologijų – tik 7“). Koks požiūris tėvų, toks dažniausiai ir vaikų. Štai ir auga mūsų jaunoji karta, nebemokėdami paprasčiausių dalykų (penktokas negali iškepti kiaušinienės, nes neįsivaizduoja, kaip įmušamas kiaušinis į keptuvę, septintokė nežino, kaip naudotis lygintuvu, nes pirmą kartą tokį prietaisą laiko rankose...). Dažnai kyla klausimas, ar tenka vaikams pašeimininkauti virtuvėje, išskalbti ar išsilyginti vieną ar kitą drabužėlį, įsisiūti sagą. Apmaudu, kad atsakymai dažniausiai būna neigiami. Viską padaro, pagamina ir paruošia mamos, močiutės. O kada išmoks visų šių būtinų namų ruošos, valgio gaminimo, tekstilės darbų mūsų vaikai? Sakot – gyvenimas išmokys?
Bet iš kur vaikai semsis patirties? Dabartinių mokinių mamos moka tik mažą dalį to, ką sugebėjo daryti jų močiutės, kurios mezgė, audė, nėrė, siuvo, siuvinėjo. O ką bemokės mūsų jaunoji karta? Gal daugelis ir paprieštaraus šiai nuomonei, sakydami, kad kam šiais laikais viso to bereikia: kitas laikmetis, kitokie ir žmonių poreikiai. Kam gaminti, kai gali nusipirkti, kam megzti, jei gali įsigyti jau numegztą gaminį....
Nežinau, kiek kartų baigus mokyklą reikės traukti šaknį, spręsti chemijos lygtis ar apskaičiuoti daikto laisvo kritimo pagreitį. O virti, kepti, siūti, skalbti ar lyginti reikės kiekvieną dieną. Kaip išsirinkti kokybiškus maisto produktus, kaip sveikai maitintis, kaip pagaminti skanų patiekalą, palenkti kelnes, papuošti savo mažylio megztuką, gražiai užsiūti atsiradusią skylutę, įkalti vinį, pagaląsti peilį – tai tik maža dalis darbų, su kuriais mes susiduriame nuolat.
Todėl ir dėstomos mokyklose technologijos, kurių metu mokiniai ruošiami ne brandos, o gyvenimo egzaminui. Egzamino, su kurio užduotimis gyvenime reikės susidurti nuolat ir savarankiškai rasti sprendimo variantus bei teisingus atsakymus į visus iškylančius klausimus. Tikiu, kad tada mokiniai prisimins ir įvertins technologijų dalyko svarbą ir mokytojų pastangas ruošiant juos svarbiausiam žingsniui – savarankiškam gyvenimui.
Anykščių Antano Vienuolio progimnazija, technologijų mokytoja Greta Radzevičienė
