Taip jau nutiko, kad savo gyvenime labai daug keliavau. Dirbau visuose kontinentuose, mačiau daugybę žmonių ir daugybę nuomonių. Taip nutiko, kad dėl šeimos aplinkybių turiu gyventi Lietuvoje. Tai nėra tai, ko aš noriu, bet taip jau susiklostė gyvenimas.
Europoje teko dirbti su tokiomis kompanijomis kaip Deutsche telekom, Swisscom ir panašiai. Esu savo kailiu patyręs įtarius žvilgsnius ir visišką nepasitikėjimą, nes buvau iš rytų Europos. Bandymas įrodyti, kad esi ne blogesnis nei jie, yra labai sunkus darbas, kuris kainuoja nežmoniškas pastangas.
Juokaudamas sakydavau, kad apsipratau su “šiukšlės” vaidmeniu ir tai man netgi pradėjo patikti, nes niekas iš tavęs nieko gero nesitiki. Taip, dirbau rimtuose projektuose, bet greičiau buvau mėsa, su kuria reikėjo užkišti skylę ir kuriai galima mokėti 2x mažiau. Kas tai buvo – tai buvo diskriminacija ir tai buvo vienas iš bjauriausių dalykų, ką teko patirti.
Laisvai šneku keliomis užsienio kalbomis, matęs daug pasaulio, baigęs aukštąjį, tarptautiškai sertifikuotas ir panašiai, bet prastesnis – prastesnis dėl savo gimimo vietos ir paso. Šioje vietoje puikiai pradėjau suprasti, kodėl musulmonai ar kitos tautinės mažumos renkasi į getus. Šiuos žmones Vakarų civilizacijos izoliuoja, atskiria, žemina (nors tuo pačiu metu deklaruoja super demokratiją ir pliuralizmą – ji neveikia), o kodėl neveikia - dėl žmonių tamsumo.
Žinau daug lietuvių, kurie savo kailiu patyrė lygiai ta patį ir gerai išmoko, ką reiškia būti diskriminuojamam už dalykus, kurių pakeisti negali, kaip pvz. gimimo vieta.
Lietuvoje mano dėmesį patraukė Tautinio jaunimo nelegalus maršas per Gedimino prospektą, kuris man priminė situaciją iš mano gyvenimo. 2011 stovėjau Ciuricho traukinių stotyje ir žiūrėjau į šį plakatą, kuris buvo iškabintas rinkimų išvakarėse. Net neišvertus iš vokiečių kalbos yra aišku, ką vietinė dešinioji nacionalistinė partija SVP bandė pasakyti.
