Opozicinė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) renka pirmininką. Dabartiniam lyderiui Andriui Kubiliui iššūkį meta buvęs vadovas europarlamentaras Vytautas Landsbergis ir Seimo narys Valentinas Stundys. Kokia atmosfera tvyro partijoje ir kokių pokyčių jai reikia, svarsto ilgametė TS-LKD narė (šiuo metu narystę sustabdžiusi), buvusi TS-LKD tarybos narė, nepanorėjusi skelbti savo vardo dėl partijoje esą įsigalėjusios baimės laisvai reikšti savo nuomonę bei sulaukti tam tikrų pasekmių.
Kaip pumpurai neapsikentę po ilgalaikės žiemos išsprogsta, taip ir ši nuomonė tiesiog veržte veržėsi iš krūtinės, nes kiek galima, kai vis tą „giesmę gerklėje mirtis uždaro“? O tokių uždarytųjų, tiksliau, užgniaužtųjų - ne vienas ir ne du, kad ir kaip būtų gaila.Prieš keletą savaičių spauda mirgėjo spėjimais, ar užgautos ambicijos kalbėjo TS-LKD nario Vytauto Juozapaičio lūpomis, ar tai, apie ką jis kalba, gali būti tiesa – suparalyžiuotas bendruomeniškumas ir vis labiau įsigalintis konformizmas, įsisupęs į veidmainystės skraistę, vienoje iš stipriausių partijų Lietuvoje.
Įsivaizduoju, kaip vienišai skambėjo jo kritinės pastabos vidinėje partiečių diskusijoje. Ne todėl, kad niekas joms nepritarė, o todėl, kad užgniaužtieji palaikymo žinutes rašė privačiai.Atvirai jam į atlapus kibo tik būtent tos sistemos ugdytiniai, gerai išmanantys duodamas komandas ir dar geriau jas atliekantys. Kaip pjausi šaką, ant kurios pats sėdi, ypač jei nesi kitur sėdėjęs, o jei ir sėdėjęs, tai ant kokios papuvusios, bet kada galinčios nulūžti?Kelio atgal nebėra, nes tai - ne tie žmonės, kurie ryžtingai sugebėtų pasakyti "ne". Ir nesvarbu, koks NE tai būtų, šiandien užsimerki ir balsuoji ne pagal savo sąžinę ir moralę, rytoj užsimerksi, kai trems tavo tėvus. Dramatiški palyginimai, bet kelias tarp radikalių pasirinkimų ne toks jau ir ilgas.
Kaltė juk nematuojama gramais, tiesiog esi kaltas arba ne. Apie tuos vertybinius iš artimos dabartinio TS-LKD pirmininko aplinkos taip pat rašė spaudoje, kontrargumentai iš kimbančiųjų į atlapus pirmai progai pasitaikius tebuvo emocinės etiketės autoriui: koks jis netikša, nieko neišmanantis ir, kas labiausiai jiems užkliuvo, autoriaus anonimiškumas. Gera savo vardu mosuoti, kai esi nebaudžiamas, proteguojamas ir tau jūra iki kelių...Dažnai žmonės pyksta, kai su jais pradedi elgtis taip, kaip jie su tavimi. Kai patys prisidengia anoniminiais profiliais ir dergiasi iš ko tik nori (ne tik iš oponentų, bet ir iš savų), o jiems patiems niekada neužkliūna.
Drąsos mažoka tiesiai kolegai pasakyti, ką apie jį galvoji, todėl tuos pačius kompleksus bando ir kitiems įvaryti – baimę (akivaizdu, kad ji yra – tylus kritikuojančiųjų palaikymas, anoniminiai pastebėjimai ir pan.), užtildyti pačiomis įvairiausiomis pamokomis ar metodais, prieš kuriuos esi bejėgis.Primena gūdų sovietmetį? Ir man. Kokie galingi metodai buvo naudojami sovietmečiu palaužti žmones, palaužti jų troškimą būti laisvais. Ir kokie psichologiškai stiprūs turėjome būti, kad nepalūžtume. Net nebūčiau susapnavusi, kad tie metodai gali būti taikomi ir demokratinėje valstybėje, ir partijoje, švenčiančioje demokratines šventes.
Į senelius, įbaugintus Dievo rykštėmis, trėmimais, represijomis, išvietinimais, nepaklusnumu ir pan., žiūrėdavau su atlaidžia šypsena, nes gi dabar kitokie laikai - laisvas sakyti ką nori, išvadinti kitą šūdu, troliu ar moliu... Ir kaip koks tešlagalvis dar kriuksint pažvengti. Panašu, kad paskubėjau atlaidžiai šypsotis.Nebeužtenka gyventi Sąjūdžio dvasia. Tauta labiau linkusi nusidėjusį kalinį išteisinti, nes klysti žmogiška, bet nusidėjusį kunigą dažniausiai pasmerkia. TS-LKD kartelė taip pat aukštai užkelta, tą parodo ir viešas spaudos dėmesys, skirtingų asmenų įsitraukimas į komentavimus, agitavimus. Į viešumą braunasi ir tie patys sprogstantys demokratijos pumpurai, išsiilgę elementarios saulės šilumos.
Tiesiog žodžio savo bendruomenei, nuoširdaus stabtelėjimo, klaidų pripažinimo, sutelkiančio impulso veikti ne tik visur minimai žmonių gerovei, bet ir savo bendruomenės gerovei.Deja, demokratiškiausioje partijoje (net nenoriu galvoti, kas dedasi kitose) dialogui nėra vietos, visai kaip viešumoje kalbant apie šeimą: jei turėsi omenyje vyrą ir moterį bei jų santuokoje gimusius vaikus, būsi apšauktas netolerantišku vienišų mamų atžvilgiu. Tuo dialogas ir pasibaigia, be jokių kodėl, kaip. Partijoje išsakysi kritiką – jau nori griauti partiją, esi finansuojamas didžiosios kaimynės iš Rytų ir išvis esi nepageidaujamas mūsų bendruomenėje.Labai primena Larso von Triero filmus, kur tokie svetimkūniai žiauriai išspjaunami, o grupės, kuriose tokie reiškiniai vyksta, - socialiai atbukusios.
Tokie reiškiniai, sakyčiau, išsigimimai sveikoje bendruomenėje, grupėje ar būryje atsiranda ne per dieną ar dvi, bet sniego gniūžtės efektu. O mes visi tylime, bijome ir tik stebime vis didėjančią atriedančią gniūžtę.Neseniai pasirodęs Rūtos Vanagaitės straipsnis turėjo pašiurpinti ne vieną Lietuvos pilietį. Ir ne dėl to, kad Artūras Zuokas, kaip politikas, parodė savo veidą, o dėl to, kad tokie darbo metodai - ne pavienis atvejis politinėje padangėje.
Panašu, kad kuo giliau į mišką, tuo mažiau tyro ir gaivaus oro... Propaganda ir juodosios technologijos įgauna vis didesnį pagreitį ne tik rinkimų kovoje prieš politinius oponentus, bet ir savoje bendruomenėje. O tuomet gali tvarkytis kaip namie – ant stalo susikelti kojas, kilimu vaikščioti nevalytais batais, pasiųsti ką nors kur nors toli ir pan. Tokios namų tvarkos, kuri tau ne itin priimtina, kritikuoti negali, nes išsišoksi, keisti negali, nes vėl išsišoksi, skųstis - taip pat blogo tono ženklas, nors visada maniau, kad kiekvieno žmogaus pilietinė pareiga reaguoti į bet kokius prasižengimus taisyklėms, įstatymams ar tiesiog žmogiškumui, taigi vienintelė išeitis – tylėti.
Užgniaužtieji nustumiami į partijos pakraščius kaip nepatogūs, nesuvaldomi. Dar visiems bandoma įdiegti nuomonę, esą su jų psichika ne viskas gerai, kaip didžiausia žmogaus yda nurodomas konfliktiškumas ir visokiomis kitomis etiketėmis apklijuojama.Mes - žmonės juk patiklūs, niekas nemokė tikrinti faktų, todėl ir tikime viskuo, kas mums paduodama. Tie užgniaužtieji ypač stebėjosi, kaip V.Juozapaitis per neįtikėtinai trumpą laiką susivokė aplinkoje. Tokiu atveju beliko tik garsiai daiktus pavadinti savais vardais.
Ne, tai tikrai nebuvo užgautos ambicijos ir ne tiesiog ilgas bei graudus laiškas, greičiau desperatiškas poreikis būti išgirstam, galbūt pasidalinti slegiančia savijauta, kurią turi ne vienas ir ne vienerius metus šioje bendruomenėje. Galbūt toks jo žingsnis paskatino R.Vanagaitę dar viešesnei išpažinčiai tiesiai iš politikos buduarų.Turiu gal kiek naivią viltį, kad prabilsiančių atsiras ir daugiau. Visai taip, kaip prabilo Ilzė Butkutė savo knygoje „Atleisk savo šefą“. Tokių, kuriems laikas pailsėti ar būti atleistiems yra daugiau ir ne vienoje srityje...
Tiesingumo dėlei reiktų paminėti, kad valstybinėse institucijose yra apstu „etatinių besiskundžiančiųjų“, dažniausiai pilnaties metu jų itin pagausėja, tikriausiai būtent jų dėka kitiems pasidaro paprasčiau visokias etiketes klijuoti ir taip užgniaužtieji yra suplakami į vieną masę su tokiais etatiniais ir nurašomi kaip kokios pasibaigusio galiojimo prekės. Manau, kad ir mane ištiks toks pats likimas – epitetai, etiketės. Ir lai būsiu ištremta.
Tiesa, nepasakiau, kad kritika, kuri iš esmės konstruktyvumu gali nušviesti netikėtus posūkius ir taip padėti greičiau pasiekti galutinį kelionės tašką, dabar pakeista nauju žodžiu „saviplaka“, dar reikia aptepti sarkazmu ir žiupsneliu cinizmo apibarstyti. Ir tuomet kritikai bus visos durys uždarytos, laužk nelaužęs. Paguodžia vienintelė mintis apie jaunimą, ne tą propagandinį, kurie kaip kokie pokario komjaunuoliai bet kuriuo metu pasiruošę įvykdyti duotą komandą, nesusimąstydami apie pasekmes nei sau, nei aplinkiniams, o tą tyliai pumpurais besprogstantį, kritiškai mąstantį, ne butaforiškai vertybinį, išsisklaidžiusį po įvairias pakampes, galbūt net nusvirusiomis rankomis, bet akyse vis tiek rusenančia viltimi ir tikėjimu, kuriuos nuslėpti pajėgūs nebent metai.
Tokiu jaunimu labai madinga prisidengti, niekas nesibodi tokios pramogos, nei tie, kuriems keliamos baudžiamosios bylos, nei tie, kurie ant statinės užsilipę šaukia apie vertybes ir kaip jie vieninteliai sugebės išgelbėti pasaulį.Dažnai pabrėžiama, kaip smarkiai TS-LKD palaiko jaunimas, ši korta traukiama kaip koziris net partijos pirmininko rinkimuose. Visaip skaičiavau, niekaip skaičiai nesusiveda – jei mosuojama atlikta studentų apklausa, kuri parodo, kad labiausiai palaikė rinkimuose TS-LKD (29,9 proc. studentų), reikia nepamiršti paminėti, kad apklaustieji tesudaro 1 proc. visų Lietuvoje studijuojančių studentų, buvo tik 1370 apklaustųjų.
Ar tikrai verta mosuoti šia korta ir ja taip smarkiai džiaugtis? Taip, jei sugebi įtikinti, kad 1 procentas atspindi realią padėtį. Miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose) iš viso balsavo 555 594 žmonės, TS-LKD teko 110 255 (penktadalis visų balsų, tarkime, tikrai reikšminga parama). Pagal RAIT vykdytą apklausą, 31-55 metų amžiaus rinkėjų dalis sudarė 42 proc. balsavusiųjų, vyresnių kaip 56 metų – 40 proc., vadinasi, jaunimas tesudarė 18 proc. visų rinkėjų. Miestuose 18-35 metų asmenų yra 328 030, pagal balsavusio jaunimo skaičių matyti, kad šiais metais išreiškė savo pilietinę valią kaip niekad daug - apie 75 proc., t.y. 246 603.
Kur ta didžioji jaunimo parama, turint omenyje, kad TS-LKD turi savo nuolatinį elektoratą per 56 metų amžiaus grupėje? Net jei teoriškai miestuose vien jauni būtų balsavę už TS-LKD, daugiau nei pusė jaunų rinkėjų savo balsus skyrė kitiems. O kur dar didžiosios dalies jaunimo iš regionų parama - regionuose turime 75 tūkst. daugiau nei miestuose. Bet niekas skaičiuotuvų neims, niekam net abejonė neiškils, kad mums gali netiesą sakyti.Štai tada kaip taškas ant i – TS-LKD auksinis jaunimas (nesvarbu, kaip ir kokiais būdais tapęs auksiniu) su savo rekomendacijomis, tik patvirtinančiomis, kad veržlus, energingas, kuriantis, vertybiškas ir visoks kitoks jaunimas pasirinko TS-LKD bei jos dabartinį lyderį. Čia baigiasi visos dvejonės ir abejonės. Progresyvu. O ką daryti su tais, kurie nebetiki ir nesuranda savyje jėgų įtikėti nebūtais dalykais vardan partijos, vardan tos Lietuvos? Nes nori tai kitokios - ir partijos, ir Lietuvos.Visko po du. Europa - dviejų greičių, Lietuva - dviejų greičių, įdomu, kur dėsime tą antrąją, kurios tuoj nebepajėgsime nusitempti kartu paskui save į Europą...
Partija dviejų greičių: vienas - itin progresyvus, tik žiūrėk kaip dūmai rūksta, o kitas - vos bepaspaudžiantis akceleratoriaus pedalą, tolumoje kažkur besivelkantis iš paskos.Šiuose rinkimuose visgi ne amžius svarbus, o tas nenumaldomas, neužgniaužiamas noras, poreikis priešintis represijoms, neteisybei, nužmogėjimui, socialiniam nejautrumui, o kas blogiausia visoje šioje gėlių puokštėje – nesugebėjimui žmogiškai pripažinti ir taisyti savo klaidas. Jei apsivelki fraku, žinai, kurioje rankoje laikyti peilį, kurioje šakutę, kaip kreiptis į karalienę ir kaip į popiežių, ar skiri transvestitą nuo transseksualo, tai dar nieko apie tave kaip žmogų nepasako.
Esminis klausimas, prasidėjus rinkimų karštinei, kurioje dalyvauja trys TS-LKD kandidatai užimti vairininko poziciją - net ne vairininko, o statybininko, - kiek ilgai namui, kuriam reikalingas skubus kapitalinis remontas, taikysime kosmetinį? Vis tiek vieną dieną ateis ir lietuviškas pavasaris, galbūt ne taip griausmingai, kaip Egipte, mes juk dainuojanti tauta, tik ilgai giesmės gerklėje nebeuždarysim...
PS Mano narystė partijoje tebėra sustabdyta, sugrįšiu žydintį pavasarį...
