Pasak Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos ir monarchistų judėjimo narių, negalima nustatyti tikslios datos, kada išnyko viduramžių Lietuvos Karalystė ir pasibaigė XX a. paskelbta lietuviška konstitucinė monarchija, nes didžiųjų kunigaikščių, karalių dinastijų heraldinius ženklus (Gedimino stulpus, Vyčio kryžių) pasilaikiusi ir oficialiai juos naudojanti dabartinė Lietuvos Respublika neatliko visų privalomų, sudėtingų karalystės statuso atsisakymo procedūrų. Lietuva per savo istoriją išmėgino įvairias valstybingumo formas (pačios pasirinktas ir svetimųjų primestas).
Šiuolaikinės konstitucinės monarchijos modelį mūsų šalis tepabandė 100 dienų 1918 metais, todėl jo privalumų ar trūkumų nesuspėjome nei patirti, nei įvertinti. Respublikinė Graikija, prieš 40 metų išvijusi savo karalių Konstantiną II, dabar yra labiausiai prasiskolinusi, iš Tarptautinio valiutos fondo ir Berlyno malonės egzistuojanti šalis, o ES karalysčių, hercogysčių ir kunigaikštysčių (išskyrus nebent jauną, nė 40 metų neturinčią Ispanijos konstitucinę monarchiją) pasaulinė krizė labai nedaug tepalietė (arba net visiškai nekliudė). Net patys mūsų parlamentarai kalba, kad reikėtų keisti Lietuvos politinę sistemą – sumažinti Seimo narių armiją ar plėsti prezidento galias. Lietuvos rojalistai (karaliaus institucijos šalininkai) klausia, kodėl pertvarkomoje valdžios hierarchijoje neturėtų atsirasti vietos konstituciniam monarchui?
„Ūkininko patarėjas“ surengė apskritojo stalo diskusiją „Kas būtų geresnis tautos vienytojas, moralinis autoritetas – renkamas, skiriamas (taigi, priklausantis nuo jį remiančių verslo ir politinių grupuočių) valstybės veikėjas ar karalius, atsakingas tik Dievui ir savo sąžinei?“ Diskusijos dalyviai - nevyriausybinės organizacijos „Lietuvos karalystės rūmai” senato maršalas Stanislovas ŠVEDARAUSKAS, Lietuvos rojalistinio judėjimo lyderis Rimantas GIEDRAITIS, Kauno krašto bajorų draugijos vadovas Kęstutis IGNATAVIČIUS, LSDP narė, gydytoja, teisininkė Vilija VERTELIENĖ, Seimo narys, Tvarkos ir teisingumo partijos vicepirmininkas Almantas PETKUS.
„Ūkininko patarėjas“: „Ar konstituciškai, pagal galiojančius įstatymus Lietuva galėtų tapti karalyste? Jeigu, žinoma, to pageidautų dauguma šalies piliečių. Lietuvos monarchistai tvirtina, kad tai padaryti nesunku – juk 1251 m. liepos 17 d. popiežiaus Inocento IV raštai, skelbiantys, kad Lietuvą nuo šiol globoja pats Dangaus raktininkas šv. Petras, o jos valdovas Mindaugas vainikuojamas krikščionių karaliaus karūna, niekur nedingo, niekas šių dokumentų nepanaikino, jie tebesaugomi Vatikano archyvuose.“
Vilija VERTELIENĖ: „Pats pirmasis mūsų Konstitucijos sakinys aiškiai nurodo, kad Lietuva – demokratinė respublika. Neįsivaizduoju, kaip galima pakeisti kertinį pagrindinio šalies įstatymo teiginį. Visų politinių partijų, visuomenės nuomonė turėtų idealiai sutapti.“ Stanislovas ŠVEDARAUSKAS: „Bet mūsų Konstitucijos įžanga pabrėžia monarchinį tęstinumą: „Lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę...“ O kokie šiandieninės Lietuvos Respublikos oficialūs valstybiniai simboliai? Gediminaičių stulpai, Vytis. Didžiųjų kunigaikščių, karalių dinastijų heraldiniai ženklai.“ Rimantas GIEDRAITIS: „O svarbiausia Lietuvos Respublikos šventė –Valstybės diena, skliausteliuose dar pavadinta karaliaus karūnavimo iškilmėmis.“ Almantas PETKUS: „Liepos 6-oji niekuo nepranašesnė už Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.“ R. GIEDRAITIS: „Bet valstybės himną viso pasaulio lietuviai gieda tik per karaliaus Mindaugo karūnavimo sukaktis.“ A. PETKUS: „Puiku, kad tokia tradicija jau atsiranda. Ji padeda mums bent vieną dieną būti vieningesniems.“ Kęstutis IGNATAVIČIUS: „Cituoju Konstituciją: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Jeigu tauta pageidautų, monarchija būtų. Tai nesudėtinga padaryti. Bet reikia, kad visuomenė tokiai valstybės santvarkos permainai pribręstų. Mačiau vienos neformalios apklausos duomenis: 55 proc. - prieš karalių“. V. VERTELIENĖ: „Įsivaizduoju daugumos tokį klausimą išgirdusių žmonių jausmus: negana to, kad Seimą turime išlaikyti, dar ir karalių mums ant sprando kėsinasi užsodinti“. A. PETKUS: „Lietuva karalyste galėtų tapti, jeigu jūs, monarchistai, laimėtumėte absoliučią daugumą Seime (tris penktadalius mandatų (85 vietas) – red. past.).“ S. ŠVEDARAUSKAS: „Man svarbesnis argumentas – dabartinės valstybės istoriniai ryšiai su karališkaisiais laikais.“ „ŪP“: „Ar galima nustatyti tikslią datą, kada išnyko viduramžių Lietuvos Karalystė ir pasibaigė XX a. paskelbta lietuviška konstitucinė monarchija? Istorikai teigia, kad 1263 m., kai žuvo karalius Mindaugas I, nebeliko ir karalystės. Bet kitas Lietuvos valdovas Gediminas beveik po šimto metų, XIV a. ketvirtąjį dešimtmetį, oficialius diplomatinius laiškus siųsdavo tituluodamas save „Lietuvių ir daugelio rusų karaliumi“ („Rex lithuanorum et multorum ruthenorum”). 1918 m. lapkričio mėnesį Valstybės Taryba karaliaus Mindaugo II (Viurtembergo didiko Vilhelmo von Uracho) klausimą paliko spręsti Steigiamajam Seimui. Tiesa, šis 1920 m. gegužės 15 d. paskelbė Lietuvą demokratine respublika, bet neteko girdėti, kad Steigiamasis Seimas būtų oficialiai panaikinęs Valstybės Tarybos 1918 m. liepos 11 d. nutarimą sukurti Lietuvoje konstitucinę monarchiją ir kviestis į sostą Mindaugą II.“ S. ŠVEDARAUSKAS: „Mūsiškis Lietuvos monarchistų judėjimas priklauso Tarptautinei monarchistų lygai. Jos internetinis adresas: www.monarchyinternational.net. Toji organizacija Lietuvą juridiškai tebelaiko karalyste. Pagal monarchinę teisę (kuri yra sudėtinė tarptautinės teisės dalis) karalystės statuso atsisakyti yra labai sudėtinga. Kiek man žinoma, nei viduramžių, nei XX a. Lietuva tos procedūros neatliko.“ K. IGNATAVIČIUS: „Ūkininko patarėjo“ redakcija įsikūrusi Gedimino gatvėje, todėl pati Apvaizda įpareigoja jus domėtis šio didžiojo kunigaikščio titulais – kaip jis pats save vadino ir kokius kreipinius girdėjo iš kitų tuometinių Europos monarchų. Tačiau tiems, kurie pavadino ar pervardino Kauno gatves, aiškiai trūko istorinės nuovokos ir nuoseklumo. Buvusioje laikinojoje sostinėje yra Karaliaus Mindaugo prospektas. Pastaraisiais metais istorikų Edvardo Gudavičiaus ir Alfredo Bumblausko išgarsintam valdovui parodyta pagarba. Tačiau kitos gatvės pavadintos tiesiog populiariais vyriškais vardais be jokių titulų, nors, matyt, irgi norėta įamžinti Lietuvos valdovus: Vytauto prospektas (gerai dar, kad gatvių lentelėse neparašyta „Vyto“ arba, paauglių žargonu, „Vyckos“ prospektas...), Gedimino, Kęstučio, Algirdo gatvės. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos ir Kauno m. vicemero Stanislovo Buškevičiaus pastangomis prie Lietuvos valdovo Vytauto paminklo Kaune atsirado nuoroda turistams, kad šis didis politikas ir karys buvo karalius. Lietuvos vilties karalius ir oficialus Čekijos monarchas. Tačiau liko neišgirstas kitas mūsų prašymas, kad Vilniaus Katedroje, kur karaliaus Vytauto palaikai ilsėjosi, kol dingo per pirmą Maskvos kariuomenės antpuolį 1655-aisiais, būtų pastatytas karališkas kenotafas (tuščias mauzoliejus – red. past.).“ „ŪP“: „Lietuvos valstybinė televizija visuomet po kelias valandas transliuoja kokį nors Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos įvykį – princo Williamo vestuves, karalienės Elžbietos II valdymo 60-metį. Elžbietai II 2006-aisiais lankantis mūsų šalyje Lietuvos istorikai atkapstė jos genealoginius ryšius su lietuvių didikų giminėmis. Kaip manote, kodėl monarchinis valdymas toks įdomus ir svarbus Lietuvos visuomenei, paprastiems mūsų piliečiams?“ A. PETKUS: „Britų karališkoji šeima įdomi visam pasauliui. Elžbieta II valdo šešiolika ir dabartinių 45-ių (jeigu neklystu) pasaulio karalysčių (yra labiau ir mažiau formali ne tik Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, bet ir Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos, taip pat viso būrio nykštukinių Karibų jūros baseino valstybių bei Ramiojo vandenyno salelių valdovė - red. past.). Didžiosios Britanijos karališkoji tradicija, skirtingai nei Lietuvos, niekada nebuvo nutrūkusi.“ V. VERTELIENĖ: „ Negi visi monarchai visuomet būna moraliniai autoritetai? Ispanijos karalius Rusijoje šaudė specialiai prieš jo šautuvą pastatytus nugirdytus lokius, Afrikoje – į Tarptautinę raudonąją knygą įrašytus dramblius.“ A. PETKUS: „Ar prieš 16 metų, kai britų sosto paveldėtojas Čarlzas išsiskyrė su princese Diana, Didžiosios Britanijos karališkąją šeimą visuomenė labai gerbė? Ar britai nesupyko ant Elžbietos II, kai 1997 m. ji gana abejingai išklausė žinią apie tragišką Dianos mirtį?“ K. IGNATAVIČIUS: „Tai galbūt esminis monarchijos trūkumas – pasitaiko ir netinkamų karalių, neturinčių tikro valdovo savybių. Bet privalumų gerokai daugiau. Užsienio turistai, kuriems rūpi iš arti pamatyti, kaip gyvena britų karališkoji šeima, Didžiojoje Britanijoje kasmet palieka 500 mln. svarų sterlingų. Už šiuos pinigus su kaupu kompensuojamos valstybės biudžeto išlaidos karališkiesiems rūmams išlaikyti.“ S. ŠVEDARAUSKAS: „Investicijos, kurios, neabejoju, plūstelėtų į atkurtą Lietuvos Karalystę, prilygtų dabar gaunamai ES paramai. O gal net būtų didesnės. ES jau apkarpo Bendrijos šalims skiriamas lėšas. O laikas, kai privalėsime atidavinėti valstybės skolas, netruks ateiti.“ K. IGNATAVIČIUS: „Lietuvos Vyriausybės ne kartą samdė įvairias viešųjų ryšių kompanijas, kad jos sukurtų patrauklų šalies įvaizdį. O iš ko jį sudėlioti? Daugelį amžių buvusi viena galingiausių Europos monarchijų, dabar Lietuva yra beveik nepastebima, nebrandžios demokratijos respublika. Daug kas pasikeistų, jei Lietuva patektų (sugrįžtų) į Europos konstitucinių monarchijų šeimą. Tai būtų garbinga, reikšminga. Žinoma, abejojantieji ir netikintieji iškart paklaus: „ O ar turime kam uždėti karūną?..“ Kadaise mes daug savo kilmingo kraujo davėme kitoms Europos monarchijoms, galėtų jos dabar grąžinti skolą...“ V. VERTELIENĖ: „Tai gal pasiūlykite į Lietuvos sostą buvusį Graikijos karalių? Tėvynė jo juk atsisakė.“ K. IGNATAVIČIUS: „Kol mes tylime ir lūkuriuojame, Australijoje gyvenantis tariamas „Lietuvos karalius“ Romanas į kairę ir į dešinę jau dalija „lietuvių didikų“ titulus. Romanas savo pretenzijas į Lietuvos sostą ramsto kažkokiais, pasak jo, „netiesioginiais“ ryšiais su LDK didikų Giedraičių dinastija –atseit buvęs įvaikintas. Tarptautinės kilmingųjų organizacijos pataria kuo greičiau sutramdyti apsišaukėlį, nes jis menkina mūsų šalį, neva nepripažįstančią teisėto savo valdovo.“ „ŪP“: „Sociologinės apklausos rodo, kad Lietuvos visuomenė ilgisi „tvirtos rankos“. Net Konstitucinis Teismas nedraudžia šalies prezidentui turėti tiek galių ir įtakos, kiek leidžia jo autoritetas, nors pačioje Konstitucijoje nurodytas gana konkretus ir ribotas šalies vadovo pareigų sąrašas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad ji yra Konstitucijos garantė, Prezidentūros lankytojams mokinukams prezidentė pasakojo apie drebančius ministrus laukiamajame prie jos kabineto. Buvęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas pavadino prezidentę Lietuvos diplomatų motina. Neįmanoma įsivaizduoti, kad ką nors panašaus apie savo šalies politinę sistemą ir politikus kalbėtų, parlamentarų ir ministrų meilikavimais, pataikavimais labai džiaugtųsi, tarkime, Ispanijos karalius Jonas Karolis I ar Danijos valdovė Margarita II. Gal Lietuvai labiau tiktų tikras konstitucinis monarchas, o ne absoliutinės monarchijos ambicijų neslepiantis nominalus prezidentas?“ K. IGNATAVIČIUS: „Karalius labiau suprantamas ir neabejotinai patrauklesnis šalies vadovas negu koks nors prezidentas. Kiekviena uždaroji akcinė bendrovė turi savą prezidentą. Visiškai nuvalkiojome šias pareigas.“ V. VERTELIENĖ: „Kodėl jums atrodo, kad tik karaliaus titulas suteikia teisę vadintis tautos moraliniu autoritetu? Ar tokie visuomenės šviesuliai nebuvo prezidentas Algirdas Brazauskas, poetas Justinas Marcinkevičius? Kai juos laidojo, verkė visa Lietuva. Lietuviams dar liko taip pat stiprus dvasinis lyderis Vytautas Landsbergis. Negi būtinai reikia atkurti karalystę norint patenkinti iškilių asmenybių poreikį?“ K. IGNATAVIČIUS: „Lietuviai nejaučia deramos pagarbos savo valstybės vadovams. Tik bijo arba nekenčia jų. Gal tokia jau mūsų prigimtis.“ „ŪP“: „Tvarkos ir teisingumo partija ne kartą siūlė praplėsti šalies prezidento įgaliojimus. Ar tai nėra slaptas troškimas, kad valstybės vadovas turėtų viduramžių karaliaus valdžią?“ A. PETKUS: „Šalies prezidentams tikrai trūksta galių. Visuomenės labiausiai mėgstama politikė, prezidentė D. Grybauskaitė, negali anksčiau laiko paleisti visiškai nedarbingo, susiskaldžiusio, blogiausiai iš visų Seimų vertinamo dabartinio parlamento.“ „ŪP“: „Pusiau prezidentinėse respublikose, o taip neretai pavadinama ir Lietuva, gali būti ir kitokių kraštutinumų – silpnas prezidentas tampa įvairių jį iškėlusių į valdžią grupuočių įrankiu. 100 dienų karaliaus Mindaugo II vaikaitis, kunigaikštis Inigo von Urachas yra sakęs, kad renkami politikai savo veiklos gaires dažniausiai suplanuoja ketveriems-aštuoneriems ar penkeriems-dešimčiai metų (apsiriboja dviem rinkimų ciklais), o monarchai, žinantys, jog dėl savo tautos ir valstybės gerovės turės atsakyti tik Dievui, privalo svarstyti ir numatyti, kas laukia būsimųjų kartų. Gal šiuolaikinei valstybei vadovauti labiau tiktų jokioms politinėms jėgoms neįsipareigojęs karalius , o ne į šalies ekonominius, finansinius ir kitus ne savo kompetencijos reikalus įkyriai besikišantis arba atvirkščiai, po Vyriausybės ar Seimo padu esantis prezidentas?” A. PETKUS: „Teoriškai, žinoma Lietuva galėtų būti ir karalystė. Bet ar šito reikia? Ką iš to laimėsime? Vaikai geriau mokytis pradės, emigrantų, socialinės paramos prašytojų srautai sumažės? Dabar gyvename Kovo 11-osios akto Lietuvoje – prieš 22 metus pagal 1918 m. vasario 16-osios nepriklausomybės deklaraciją atkurtoje valstybėje. Prieš 94 metus Valstybės Tarybos vyrai irgi ginčijosi, kokia turi būti Lietuvos valstybės politinė santvarka. Iškilūs Vasario 16-osios akto signatarai - Stanislovas Narutavičius. Mykolas Biržiška, ilgametis Kauno burmistras Jonas Vileišis, kurio vadovaujama laikinoji sostinė tiesiog suklestėjo, net buvo pasitraukę iš Valstybės Tarybos, nes nesutiko, kad Lietuva būtų monarchija, tegul ir konstitucinė. Po trumpų dvejonių Lietuva tapo demokratine respublika. Tai buvo pažangus sprendimas, skvarbus žvilgsnis į ateitį“. S. ŠVEDARAUSKAS: „Europos konstitucinės monarchijos dinastiniais, kraujo ryšiais kur kas labiau susigiminiavusios negu Europos Sąjungos šalys susaistytos ekonominėmis ir finansinėmis sutartimis. Ypač nemalonią alerginę reakciją respublikinė santvarka sukelia pokomunistinėms, posovietinėms šalims. Jų gyventojai dar puikiai prisimena, kad „liaudies respublikose“ jokios atstovaujamosios demokratijos nė su žiburiu nebūtum radęs. Tais pavadinimais dangstėsi žiauriausios despotijos, tironijos ir tautų kalėjimai. Į Rytus nuo Lietuvos esanti valstybė šiandien skelbiasi esanti respublika, nors visas pasaulis ją vadina paskutine Europos diktatūra. Net ir toli gražu ne monarchistinių pažiūrų ekonomistai, politologai pripažįsta, kad Skandinavijos šalių, ypač Danijos, politinė sistema – pati pažangiausia. Pagal įvairius socialinės gerovės indeksus skandinavų gyvenimo lygis – aukščiausias. O tos šalys - monarchijos. Ar rasite kitas valstybes, kuriose net 70-80 proc. žmonių pasitiki savo valdžia kaip Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje?“ A. PETKUS: „Kur įrodymai, kad tai skandinavų monarchų nuopelnas? Domėjausi danų valstybės valdymo modeliu. Danija iš visų Šiaurės šalių man atrodo labiausiai socialistinė. Valstybė ten skirsto didžiąją nacionalinių pajamų (bendrojo vidaus produkto) dalį. Kadangi lėšos teisingai padalijamos, todėl danai ir pasitiki demokratiškai išrinkta savo valdžia. Ar Danijos karalienė, nors ir labai patraukli asmenybė, pati viena būtų galėjusi sukurti danams gerovės valstybę?“ R. GIEDRAITIS: „Prezidentai, parlamentai ir jų sudarytos vyriausybės, rūpinasi valstybės ekonomika, finansais, galbūt sveikatos apsauga, socialiniais reikalais. O kokiai valstybės įstaigai patikėta ginti, perduoti ateities kartoms lietuvių tautos tradicijas? Kas rūpinasi lietuvių tapatybe? Gal Kultūros ministerija, Prezidentūra?..“ A. PETKUS: „Nereikia kiekvienam gyvenimo reiškiniui dirbtinai sugalvoti po „globėją“. Tautinį paveldą saugo ir Kultūros ministerija, ir nevyriausybinės organizacijos. Manau, ir jūsiškis monarchistų sąjūdis. Taip pat, tarkime, ir Žemaičių kultūros draugija. Susibūrę į tokias bendrijas, žmonės puoselėja savo istoriją, prisimena protėvių papročius. Žemaičiai po 770 metų jau sutinka, kad Mindaugas suvienijo Lietuvą. Tačiau tebegalvojame, kad karaliumi tada galėjo tapti ir mūsų kunigaikštis Vykintas.“ R. GIEDRAITIS: „Pasibaigus Konstitucijos nustatytai gana trumpai valdymo kadencijai respublikos valdžia keičiasi. Naujieji valstybės šeimininkai gali būti euroentuziastai ir „pasaulio piliečiai“ (kosmopolitai). Jiems tautiškumas atrodys paprasčiausia atgyvena, sustabarėję sentimentai. Ir jūs tikite, kad politikus, kurie už ES struktūrinių fondų pinigus parduotų tėvą ir motiną, sustabdys visuomeninės organizacijos? ES karalystėse monarcho rūmai kaip tik ir yra ta paskutinė tvirtovė - valstybingumo garantas, istorinės atminties saugykla.“ „ŪP“: „Visos Vyriausybės piešė Lietuvos ateities vizijas. Socialdemokratai kūrė „drąsią šalį“, dabartinis konservatorių-liberalų ministrų kabinetas paskelbė visuomenei programą, pagal kurią Lietuva iki 2030 m. taptų „šiuolaikine, veržlia, atvira pasauliui, neišbarsčiusia tautinio tapatumo, suvaldžiusia emigraciją valstybe, kurioje kiekvienam jos piliečiui būtų gera gyventi ir dirbti”. Gal šį tikslą lengviau pasiektų atkurta Lietuvos Karalystė? S. ŠVEDARAUSKAS: „Respublika – administracinė valdininkų sistema. Žmogiškos šilumos joje nedaug. Valdininkiją nuo žmonių skiria daugybė biurokratinių barjerų. O nelaimės ištikti, valdžios neteisybių įskaudinti britai gali tiesiog parašyti laišką savo karalienei. Ji tikrai padės kiekvienam, net menkiausiam pavaldiniui.“ R. GIEDRAITIS: „Vien tas priedėlis „respublika“ prie Lietuvos pavadinimo nusmukdo mūsų šalį giliai į patį geopolitikos dugną. Kai nuvažiuoji net palyginti netoli – į Prancūziją ar Italiją – ir pasisakai, jog esi iš Lietuvos Respublikos, naujieji pažįstami pagalvoja, kad esi iš Afrikos arba, dar blogiau, iš Rusijos. Iš mūsų Konstitucijos reikėtų išbraukti tą seniai bereikšmį, beviltiškai nuvertėjusį valstybės santvarkos apibūdinimą. Vengrai tai jau padarė, o kitas jų žingsnis bus atkurta monarchija.“ A. PETKUS: „Atidžiau perskaitykite Vengrijos konstituciją, gal tada praeis noras ją liaupsinti. Vengrijos parlamentas savo konstitucinio teismo nariams nustatė 12-os metų kadenciją, teisėjus ten galima atleisti tik absoliučia parlamentarų balsų dauguma. Faktiškai Vengrijos konstitucinio teismo teisėjai skiriami iki gyvos galvos. Tai, pasakyčiau, kelias ne į monarchinę, bet į totalitarinę Vengriją.“ R. GIEDRAITIS: „Kai jūs, politikai, pradedate kalbėti apie skurdo lygį, ekonomikos gaivinimo būdus ir kitus „neatidėliotinus valstybės darbus“, patys to nesuprasdami ir nejausdami, kaltinate save ir jūsų mylimą respublikinę santvarką, kuri ir nusėjo Lietuvą tomis piktžaizdėmis. Todėl ir pritildėte istorikus. Tegul žmonėms atrodo, kad Lietuva egzistuoja tik 44 metus (1918-1940-aisiais ir nuo 1990-ųjų).“ A. PETKUS: „Niekas neginčija, kad per 20 metų Lietuvos Respublikos valdžia nutolo nuo žmonių. Bet tas atotrūkis gerokai sumažėtų, jei valstybėje padaugėtų tiesioginės demokratijos. Tačiau 1992 m. Konstitucijos kūrėjai gudriai apsidraudė, kad „priešai“ niekuomet nesurinktų referendumams surengti būtinų 300 tūkst. rėmėjų parašų per absurdiškai trumpą laiką.“ „ŪP“: „Kiekviena šalis gyvena tarp kitų valstybių, priklauso įvairioms tarptautinėms organizacijoms. Ar pasaulis nepasijuoktų iš Lietuvos Karalystės, palaikytų su ja diplomatinius santykius?“ K. IGNATAVIČIUS: „Karalius pats yra bažnyčios galva, kaip anglikoniškojoje Jungtinėje Karalystėje, arba pavaldus tik popiežiui, jeigu yra katalikas. Labai svarbi Vatikano nuostata dėl Lietuvos Karalystės – ar Šventasis Tėvas laimintų ją, jeigu tokia būtų Lietuvos piliečių valia.“ R. GIEDRAITIS: „Su buvusiu Vatikano apaštaliniu nuncijumi Lietuvoje arkivyskupu Peteriu Stephanu Zurbriggenu kalbėjomės apie tai. Jis visiškai pritaria.“ S. ŠVEDARAUSKAS: „Neseniai miręs Vilniaus vyskupas emeritas Juozas Tunaitis irgi rėmė konstitucinės monarchijos atkūrimo idėją. O Vilniaus arkivyskupas metropolitas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis yra prasitaręs apie tiesioginį įėjimą, kuriuo kažkada karaliai ir didieji kunigaikščiai iš Valdovų rūmų žingsniuodavo melstis į Katedrą. Taigi Lietuva be karališkojo sosto – Lietuva be ateities! Tik konstitucinė monarchija gali sukurti gerovės Lietuvą ir išgelbėti šalį iš gilios moralinės krizės. ” Parengė „ŪP“ korespondentas Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
