2012 m. Seimo rinkimai vyko spalio 14 d., bet iki šiol neturime naujos vyriausybės. Rinkėjai, balsavę už naujos daugumos partijas, pyksta dėl ministrų ,,egzaminų'' pas prezidentę ir jų viešo žeminimo. Tai patvirtina prezidentės reitingų mažėjimas. Bet paėmus iš kitos pusės, mūsų politikų ir valdininkų lygis gana žemas ir nusiplelno kritikos. Dažnas valdininkas, išėjęs į pensiją, nesugeba kelių sakinių suregzti angliškai ar savarankiškai atsidaryti el. pašto dėžutės. Nors visi baigė anglų kalbos ir IT kursus, finansuojamus ES ir valstybės lėšomis ir turi pažymėjimus bei diplomus apie sėkmingus šių mokslų baigimus.
Anglų ir kaimyninių šalių kalbų (lenkų, vokiečių, rusų) nemokėjimas riboja galimybes perimti kaimyninių šalių patirtį ir lieka tik labiau paplitusi viešoji informacija apie JAV ar Didžiosios Britanijos patirtį. Bet mums šie pavyzdžiai dėl valstybės mažumo dažnai pasirodo perdaug ambicingi ir netinkami, nors su užsispyrimu jų reformos ir modeliai dažnai stumiami. Gal čia jaučiama bajoriško kraujo įtaka iš LDK laikų? Buvusios daugumos politikai suskato kritikuoti dabartinę daugumą, besigirdami savo užsienio kalbų žinojimu ir nuveiktais darbais (straipsniai „Lietuvos modernizacija atidedama'', „Koalicija: krugovaja poruka'', „Varge, gal jie tikrai „žino kaip'' ir kiti). Bet praeita dauguma irgi ne kažin ką nuveikė, išskyrus finansinio stabilumo užtikrinimą krizės metu. Nors tai kainavo didelę valstybės skolą, o ir nuopelnais matyt reikia dalintis su prezidentūra. Užsienio kalbas gerai žinančių politikų ir valdininkų kelionės po užsienio valstybes irgi kelia abejonių, nes neteko girdėti teigiamos patirties iš jų rezultatų. Todėl peršasi išvada, kad jos buvo pasirinktos tik dėl egzotikos.
VAE projektas buvo sužlugdytas dėl blogų akcentų, kai iškeliami ne ekonominiai privalumai ir motyvai, o mistinė „energetinė nepriklausomybė'', matyt tas lėmė neigiamus referendumo rezultatus dėl šio projekto palaikymo. Matyt tas lėmė ir nacionalinio susitarimo su opozicija šiuo klausimu nebuvimas. Taip pat prisidėjo ir kietakaktiškumas, bei kompromisų neieškojimas. Politikų ir valstybės valdininkų lygį užsienio kalbų, IT ir ekonomikos srityje reikia tikrinti ne suinteresuotų kursų dėstytojų, o nepriklausomų ekspertų jėgomis. Kad nebūtu tokio politikų – kandidatų į ministrus viešo žeminimo, būtina pavesti VRK registruojant kandidatus į Seimo rinkimus, atlikti testus anglų kalbos, IT ir ekonomikos minimumo srityse. Tai būtu šioks toks filtras, trukdantis patekti į politiką atsitiktiniams piliečiams be minimalios kompetencijos. Buvusi dauguma sužlugdė namų renovaciją dėl biurokratinio požiūrio į reikalą. Nors daugiabučių namų savininkų bendrijų idėja stumiama nuo 1995 m, jos sukurtos tik 17-30 (įvairūs informacijos šaltiniai) procentų daugiabučių ir jaučiama mažėjimo tendencija. To priežastys, kad didėja jaunesnių gyventojų mobilumas, dalis dirba emigracijoje ir butą negyvenamą išlaiko ateičiai arba nuomoja kitiems. Nors daugiabučių namų bendrijų idėja nepasiteisino, jinai vistiek buldozeriu stumiama jau 17 metų. Šiemet net nauja redakcija įstatymo, dėl daugiabučių namų bendrijų išėjo, kurioje vietoj pagalbos tik biurokratijos padidėjo.
Kodėl mums nepažiūrėti į teigiamą kaimynų patirtį? Juk tik kvailys mokinasi iš savų klaidų. Suomijoje šis etapas jau praeitas. Jei politikai ir valdininkai domėtusi kaimynų sėkminga patirtimi vietoj egzotiškų šalių – ir rezultatai būtų geresni. Suomijoje irgi vargo su bendrijomis, kol nepadarė reformos, kai vietoj jų steigiamos akcinės bendrovės ant grupės namų. AB valdžia atlieka einamuosius reikalus ir vykdo projektus, patvirtintus akcininkų susirinkimuose. Kiekvienas akcininkas turi balsų tiek, kiek turi ploto. Tai ir lemia balsavimuose dėl projektų ir einamųjų reikalų tvarkos, o ne plati gerklė ar pažintys. Tuo labiau būtų priimtina tam atvejui, kai butų savininkai gyvena užsienyje ar negali atvykti į susirinkimus (tą rodo mūsų patirtis, kai į susirinkimus susirenka mažiau kaip pusė gyventojų). AB pakeistų dabartinius administratorius ir bendrijas.
Mūsų politikų patirtis rodo, kad svarbu ne dalykinė kompetencija, o politinės tarppartinės intrigos, viešieji ryšiai manipuliuojant visuomenės nuomone. Todėl patekus į vykdomąją valdžią į svarbiausius šaliai ir piliečiams darbus mažiau kreipiama dėmesio, kaip į savo, partijos kolegų ar elektorato interesus. Viltys, tikintys kad ateis jaunoji politikų karta ir išspręs šias problemas, miglotos. Nes kiek girdime viešojoje erdvėje, jaunieji politikai – dauguma, liberalių nuostatų. Jie tebetiki nurašyta rinkos savireguliacijos teorija ir atkakliai ją stumia, kas sudaro įspūdį, kad jiems rūpi pirmoje eilėje sava ir partinė gerovė, nors ir kitų piliečių sąskaita. Prie šios politikos propagandos labai prisideda visokie institutai, forumai ir analitikai. Negi ekonomikos mokslas pasibaigia rinkos savireguliacijos teorija, negi paskutinių metų patirtis dar nesusisteminta? Juk tie propagandistai atsakomybės jokios už rezultatus neprisiima, supriešina jaunąją ir senąją kartas. Negi to reikia Lietuvai? Vienas tik pliusas jaunų politikų, kad jie mažiau žiūri į praeitį, ieško praeityje kaltininkų dėl dabartinių nesekmių. Mūsų paskutinė beveik vieta ES mastu netenkina daugumos piliečių ir yra viena iš pagrindinių emigracijos priežasčių. Tradicinės didžiosios partijos, valdžiusios šalį virš 20 metų, niekaip negali sutarti dėl bendros ekonominės strategijos. Vieni mato šalies išsigelbėjimą tik užsienio investuotojuose, kiti savo kapitalo jėgomis. Ir vykstant valdžių kaitai, vieni projektai ir strategijos laidojami, o kuriami nauji. Todėl šalies gyvenime ir nesimato progreso. Kodėl estai pasiekė gerų rezultatų? Todėl kad jie patirtį perima iš suomių ir kitų skandinavų šalių, o mes gręžiojamės vieni į Smetoninės Lietuvos praeitį, norint ją atkurti, kiti link liberalesnės ekonomikos. Ir šitas tampymasis stabdo progresą, neleidžia sukurti bendrų projektų ir juos įgyvendinti.
Tik verslo dėka Lietuva šiek tiek progresuoja, kad ir labai lėtai. Bet be valstybės rūpesčio, koncentruojant jėgas į kokią stambesnę ekonomikos šaką, sutelkiant institucijų (aukštojo mokslo, užsienio reikalų, ūkio ir energetikos ministerijų) – rimtesnio verslo Lietuvoje nesigaus padaryti. Didelių šalių praktika, kai stambioji ekonomika kuriasi ir gyvuoja be valstybės dalyvavimo – mums netinka. Tą rodo mažų skandinavų šalių patirtis. Turint tokį, santykinai didelį viešąjį sektorių, jo indėlis į šalies stambiosios ekonomikos kūrimą tiesiog būtinas. Ekonomiką tempia senieji likę po privatizacijos chemijos žaliavų perdirbėjai, bei užsienio investuotojų stambesnės įmonės LEZ'uose. Kiti investuotojai, atėję pagal kvietimus – jokios rimtesnės naudos šalies ekonomikai neduoda. O likęs verslas gyvena, kad išgyventi. Senieji verslininkai, kurie startui gavo kapitalą ar statinius per privatizaciją, retai kada išeina į tarptautinę rinką su sėkminga produkcija. Jaunieji žiūri nišos pragyventi iš paslaugų teikimo Valstybės ar Savivaldybių įstaigoms. O smulkus verslas irgi silpnas, dažnai balansuoja tarp legalaus ir šešėlinio, jei tesugeba mokėti minimalų atlyginimą. Ir jokio proveržio per 20 metų. Tik stagnacija, emigracija ir valdžios abejingumas, turint tikslą tik atbūti kadenciją. Emigrantai jaučiasi išmesti iš darbo rinkos ir Tėvynės, nors jie gi kaip tik turės patirtį užsienio valstybėse padirbėję. Bet bėda, kad jų konkurencija nepageidautina ir niekas nelaukia jų sugrįžtant.
Žurnale „Veidas'' publikuota serija straipsnių su palinkėjimais naujam premjerui. Daug gražių idėjų, bet labai nomenklatūrinis požiūris, norint iškelti svarbiausia savo sritį ir gauti paramą ar atkreipti dėmesį. Nesinori baigti pesimistiškai, norisi pozityvo, proveržio ir sutarimo, bendrų projektų, sutarimų koalicijoje ir su opozicija. Mūsų jėga slypi vienybėje, tą rodo istorinė patirtis. Norisi tikėtis, kad jinai artimiausiu metu bus.
Valdas Stankus
