Pagal vieną iš teorijų, pirmoji Pabaltijo kultūra priklausė dakų protėviams – fagams, o šie giminingi dabartiniams rumunams ir albanams. Jų etnonimas tiesiogiai sietinas su Šiaurės ir Pietų Būgais, taip pat Vokės upe Lietuvoje, Dauguvos upe Latvijoje, Vol*gos ir Okos upėmis Rusijoje, kitais bendros šaknies hidronimais. Vienas iš šios kultūrinės grupės atradimų – laukinių galvijų "jakų" ganymas.
Romanai savo savivardį perėmė nuo Romos imperijos, nes Dakija ilgą laiką buvo Romos provincija, kita dalis dakų-getų prisijungė prie atklydusių iš Kaukazo albanų genčių.
Lietuvių protėviai šiuo etnonimu vadino germanų gentis – vokiečius, matyt, visai jų neskirdami nuo ankstyvųjų Vakarų baltų grupės. Pats etnonimas galėtų būti sietinas su vėlyvojo paleolito Svidrų (Swiderian) ir jai giminingų archeologinių kultūrų palikimu.
Vėliau į Vidurio Europą iš pietinės kontinento dalies ėmė keltis ir kitos vėlyvojo paleolito laikų archeologinės kultūros – Rytų Europos Epigraveto – palikuonys – venai, kurie giminingi istoriniams danams. Šiųjų etnonimas tiesiogiai sietinas su Dunojaus, Dnestro, Dnepro, Dono, Doneco ir kitais Pietų Europos hidronimais.
Vakarų baltai šiuo etnonimu vadino vėlyvąsias Rytų Pabaltijo finų gentis.
Manoma, kad hidronimų sklaida atskleidžia protodanų ir kitų etnokultūrinių grupių sąveikos arealus, pvz.: D*nestras – danų ir austrų (plg. upė Istras), D*nepras – danų ir seberų, severų, zefyrų (plg. upė Ipras), Doneco – danų ir istorinių hetitų sąjungas (šie juk Pasaulio istorijoje pasirodė visai netikėtai – į dabartinę Anatoliją įsiveržė iš Šiaurės, kirtę Kaukazo kalnyną, reiškias – galėjo turėti kontaktų su Rytų Europos Epigraveto palikuonimis).
Sąveikos laikmečiui patikslinti reikalingi atskiri tyrimai.
Dnepro seberai-severai (teberai-teverai) galėjo duoti pradžią ir Volgos aukštupio, ir Nemuno tverams, taip pat Dnestro tivercams – jų palikuonims priskirtinos ir šaltiniuose fiksuotos avarų-obrų gentys, kurios VII a. puolė Pripetės baseine įsikūrusių dulebų žemę.
Iš protodanų etnokultūrinės grupės galime kildinti net istorinę Pietų Lietuvos dainavių-danuvijų gentį ir sieti ją su ankstyvosiomis Dunojaus archeologinėmis kultūromis.
Vakarinių baltų susiformavimui pradžią davė Hamburgo archeologinė kultūra ir jai giminingos gyvenvietės. Pasak suomių kalbininko Kalevi Viik, ši kultūra buvo paveikta per Gibraltaro sąsiaurį praslydusios „megalitinės kalbos“, kurios bazėje juntama labai stipri baskų ir semitų-chamitų kalbų įtaka. Maža to, čia baskų kalbos skoliniai atstovauja tik „substrato“, t.y. paprastų žmonių, o semitų-chamitų – „superstrato“, t.y. tautos elito, kalbai.
Iš semitų-chamitų palikuonių Hamburgo kultūros paveldėtojai, Ariensburgo kultūros gentys, galėjo perimti etnonimus, pasivadinti samiais, hamiais (jamiais), gotais (jotais), dar kitaip.
Galimas daiktas, kad Anatoliją užplūdusios hetitų gentys kilusios būtent čia.
Dalis tyrėjų Ariensburgo kultūros genčių įtaką mato Svidrų archeologinės kultūros Vilniaus kultūrinės grupės radiniuose. Tuo būdu vėlyvieji jotviai (jočiai) rišami su daniškosios Jutlandijos jutais, švediškojo Gotlando geotais ir ugrofiniškojo Vol*gos-Okos baseinų gentimis: čiudais, vodiais (vedais) ir viatičiais. Morfema „v“, kaip ir kitos morfemos (s, j ir pan.), galėjo atsirasti dėl asimiliuotų genčių įtakos.
Pagal tradicinį Uralo kalbų grupės formavimosi modelį laikoma, kad jų prokalbė susiformavo vos prieš šešis tūkstančius metų. Ugrofinų prokalbė dar vėliau – tik 3000 m. pr.m.e.. Į Baltijos jūros regioną šios kalbos pateko su pirmąja samojedų-nencų migracijos banga, t.y. vos prieš keturis tūkstančius metų. Dėl to klaidinga būtų istorinius genčių pavadinimus tiesiogiai sieti su ugrofinų šnektomis kalbančiomis gentimis.
Po nencų migracijos pakito ne tik vietos gyventojų kalba, bet ir jų antropologinis tipas. Atviras lieka klausimas dėl ugrofinų samių ir permių vaidmens vėlyvajam baltiškųjų genčių skilimui – viduramžių antropologinė mozaika,- Ventos aukštupyje ir Kauno apylinkėse, taip pat Latgaloje lokalizuoti ugrofinams būdingo antropologinio tipo gyventojų palaikai,- leidžia manyti, kad bendrašaknės Semgalos, Sembos ir Žemaičių kultūros sritys, taip pat prūsų Varmės žemė, formavosi hibridinės baltų-samių genčių grupės pagrindu.
Tokia išvada peršasi ne tik dėl etnonimų, bet ir dėl gretimų kultūrinių sričių panašumo. Ugrofinų palikuonys čia kėlėsi su Šukinės keramikos archeologinės kultūros gentimis.
Tai vyko IV-II tūkst. pr.m.e.. Gamybinio ūkio pradžią Lietuvoje ankstyvojo neolito laikais būtina sieti su aisčių-estų-osetinų protėvių „gošių“ migracija. Šios genties pirmtakai – "isedonai". Tikrąją jų etnonimo formą matyt turėtume vesti nuo prūsiškosios Pogesanijos ir sieti su K.Ptolemėjaus nurodomais hosais, taip pat su olandų hesais. Šiai grupei giminingos ir visos „ugrofinų“ viesių-jasių gentys – gyvenusios nuo Vy*slos ir tolyn į Šiaurę.
Palyginkime asmenvardžius: Kęstutis, Kastytis, Kostas … Goštautas.
Ankstyvojo ir viduriniojo neolito kultūrose Rytų Pabaltyje susiformuoja trys savarankiškos baltų kultūros: Dubičių – protobudinai, Zedmaro – protoaisčiai, Narvos – protoneurai. Narvos kultūros gyventojai – tai sėslūs žvejai-medžiotojai. Šiai kultūrai priskirtų neurų etnonimas gali būti vedamas nuo sutrumpėjusio Dnepro upės pavadinimo. Narvos archeologinės kultūros kontekste šį etnonimą idealiai atitinka Dnepro-Berezinos aukštupio hidronimai – Neris ir Naročius (Nerutis), paprasčiau – pirminiame etnonime „p“ išvirto į „u“, o paskui ir visai sunyko.
Palyginkime: vardas Vy-taut-, lenkiškai Vy-toft, miestas Vi-teb*-sk, šaltiniuose – Vi-tep*-sk.
Neurus galime vadinti Dnepro danais-tverais, o venus – Dauguvos (Dvinos) danais-finais, šie atskilo nuo bendros kilties genčių dėl ypatingai stiprios ugrofiniškos Šukinės keramikos archeologinės kultūros įtakos. Vy*slos upės baseino danus-viesius galime vadinti sanais (šanais). Jų etnonimo formą išvedame pagal Vy*slos intaką Saną.
Tuo būdu suprantame, kad galime paaiškinti kone visų genčių pavadinimus ir juos sugrupuoti.
Vėlyvajame neolite susiformavusios dvi Rutulinių amforų archeologinės kultrūros lokalinės grupės pažymi vakarinių baltų ir germanų atsiskyrimą. Šį skylimą turėjo nulemti Vy*slos ir Oderio tarpupyje įsikūrusios arijų gentys, kurios vėliau perdavė savo etnonimą būrams – prūsų ir rusų protėviams.
Kaip tik čia ir juntama didžiausia Kurganų kultūros įtaka.Vakarų slavų genezei, jų atsiskyrimui nuo vakarinių baltų, buvo ypatingai svarbios Galtštato archeologinės kultūros gentys – keltai, galatai. Būtent ši genčių grupė davė pradžią visoms lotinizuotoms Vidurio Europos gentims: helenams (graikams), ilirams (Pietų slavams), galams (prancūzams), kaledonams (škotams), veletams (Vakarų slavams) ir galindams (baltams).
Vyslos aukštupyje turėjo gyventi ir galičėnų (alšėnų) gentys – tai galai ir gošiai.Vėliau Šiaurės ir Pietų Būgo baseinuose susiformavusi lokalinė archeologinės kultūros grupė pažymi istorinių bojų protėvių, būgodanų (budinų) išsiskyrimą.
Bogodanu net (!) 15 amžiuje vadinama Moldavija (plg. slaviškas vardas – Bogdanas). Pagal mano aprašytą etnokultūrinės evoliucijos teoriją, indoeuropiečių protėviais buvo ne klajokliai arijai, o sėslieji žvejai-medžiotojai danai, kurių gyvenimo būdas priešingas. Arijai buvo ne indoeuropiečių kultūros pradininkai, o tik šios kultūros nešėjai, kitaip – nomadai, asimiliavę dalį gretimais gyvenusių tautų ir įpratinę jų gentis klajoti kartu.
Ši teorija leidžia teigti, kad indoeuropiečių protėvynės klausimą turime sieti su archeologine Rytų Europos Epigraveto kultūra, kitaip - su istorinėmis Kanaano žemėmis. O remiasi ji tik paprastaisiais kalbos dėsniais, hidronimijos ir archeloginių kultūrų pažinimu.
