Pačių seniausių žinių apie baltų protėvius pateikia istorijos tėvu vadinams Herodotas. Daugumas tyrinėtojų sutaria, kad neabejotinai baltiškosiomis gentimis turime vadinti neurus ir budinus, dėl kitų genčių – keliamos abejonės.
Ne vienas mokslininkas bandė indentifikuoti atskiras Herodoto minimas gentis ir sulyginti jas su to meto archeologinėmis kultūromis. Jei pasitikėti tuo, ką užrašė žymiausias mūsų antropologas G.Česnys, tai budinais turėtume laikyti Milogrado (Dnepro vidurupio) gentis, kurios susiformavo čia atsikėlus Vakarų baltams nuo Būgo upės krantų.Vėliau šios gentys turėjo užimti ir gelonų gyventas žemes – kalbu apie Juchnovo kultūrą.
Jungtinę Kijevo archeologinę kultūrą čia matome II-V mūsų eros amžiuje. Ją atitinkančią Koločino kultūrą matome ir vėliau, jau VI-VII a. Dar vėliau šiose vietovėse susiformavo svarbiausios pietinių rusų žemės: Kijevo ir Černigovo kunigaikštystės. Įdomus faktas yra tas, kad Herodotas gelonus vadina graikais, kurie turi skirtingą nuo budinų kalbą, skirtingas tradicijas, o budinais vadinami dėl nežinojimo. Tai paaiškintų ir labai glaudžius Kijevo Rusios kunigaikščių kultūrinius ryšius su tolimąja graikiškosios bažnytinės civilizacijos citadėle – Konstantinopoliu.
Neurais turėtume laikyti šiauriau budinų gyvenusius Brūkšniuotosios keramikos (Neries upės baseino ir Naručio ežero apylinkių) kultūros gentis. Būtent šios kultūros žmonės ir laikytini aukštaičių protėviais – Rytų baltais.
Manoma, kad Rytų ir Vakarų baltai atsiskyrė maždaug I tūkst. pr.m.e. viduryje.
Pirmajame mūsų eros amžiuje K.Tacitas aprašė nevienalytes aisčių gentis, t.y. Vakarų baltų pilkapių kultūrą. Už vakarinių baltų K.Tacitas nurodė gyvenus finus. Kam priskirti venedus K.Tacitas nežinojo.
VI-VII mūsų eros amžiuje Rytų baltai karšuviai jau galutinai buvo išstūmę iš Lietuvos Baltijos pajūrio vakarinių baltų (aisčių-venedų) gentis arba taikiai jas asimiliavę. Žymus kuršių tyrinėtojas V.Žulkus nesiima spręsti, kur pirmaisiais mūsų eros amžiais išsikėlė autochtoninės vakarinių baltų gentys – migracijų galėta būti įvairių (tiek į Nemuno aukštupį, tiek jūros keliais) ir nebūtinai viena banga. Nepaisant to, pats faktas, kad aisčiais (estais) vadiname šiaurinius baltų kaimynus, leidžia teigti, kad romėnų istoriko Tacito minimi Vakarų baltai ilgainiui persikėlė į dabartinės Estijos teritoriją ir ten susiliejo su vietinėmis ugrofinų gentimis – joms buvo perkeltas ir aisčių vardas.
Toks teiginys neprieštarautų ir rusų akademiko V.Sedovo nurodytam (tuo pat metu vykusiam) nuosekliam Vyslos vidurupio tautų persikėlimui į Šiaurę nuo pirmiau jų apgyvendintų žemių – išeitų, kad germanų stumiamos prūsų ir galindų gentys kėlėsi šiauryn, o pastovaus šių genčių spaudimo neatlaikę Vakarų baltai (aisčiai ir skalaviai (sklavai)) kėlėsi į artimiausių savo kaimynų žemes.
Šioje vietoje tikslinga priminti 2000 metais Krontos išleistą „Baltijos šalių istoriją“, kurioje pateikti archeologijos duomenys leidžia manyti, kad mezolito laikotarpiu, t.y. VII-IV tūkst. pr.m.e., Kundos ir Nemuno kultūros buvo apgyvendintos giminingų europidų rasės antropologinio tipo žmonių. Vėliau Kundos kultūrą sekusioje neolitinėje Narvos kultūroje didėjo finougrų įtaka. IV tūkst. pr.m.e. į Baltijos pajūrį atsikėlę Šukinės keramikos kultūros žmonės jau buvo aiškiai išreikšto skirtingų rasių mišinio: „Pastaruoju metu manoma, kad tai buvo viena iš ankstyvųjų finougrų genčių grupių, kurios suvaidino reikšmingą vaidmenį Baltijos finougrų genčių (t.y. estų, suomių, lyvių, karelų, vodžių, vepsų, ižorų) formavimuisi. [...] Antropologai juos skiria vadinamajam protolapanoidiniam tipui (t.y. mongoloidų ir europidų rasių mišinys), šiam tipui priklausė ir Sibire gyvenančios ugrofinų gentys. [...] Kadangi Baltijos šalyse Šukinės keramikos kultūros atstovai dažnai įsikurdavo Narvos kultūros gyvenvietėse, galima spėti, jog būtent čia prasidėjo antropologinės asimiliacijos procesas“.
Pastaba: vienas iš knygos bendraautorių – žymus mūsų mokslininkas Z.Kiaupa.
Ši nuoroda įdomi tuo, kad beveik paaiškintų, kodėl vakariniai baltai aisčiai galėjo keltis į finougrų gyventas žemes – tai istoriškai giminingos, glaudžius ekonominius ryšius palaikančios gentys, kurias skirtingu lygiu asimiliavo Šukinės keramikos kultūros atstovai.
Baltų ir Pabaltijo finų giminingumą atskleidžia rusų antropologės R.Denisovos parengta viduramžiais gyvenusių tautų antropologinė mozaika – nuo Talino iki Gardino dominuoja siauraveidžiai su pusaplvalėmis smegeninėmis, tuo tarpu ugrofinų gentims būdingas plačiaveidžių apvaliagalvių antropologinis tipas. Didesnė ugrofinų įtaka pastebėta tik Latgaloje, Ventos aukštupyje ir Kauno apylinkėse. “Lietuvos feodalinio laikotarpio Rytų Pabaltijo antropologinių tipų kartograma” lietuviškai buvo paskelbta dar 1988 metais, „Mokslo“ leidyklos publikuotoje G.Česnio ir I.Balčiūnienės „Senųjų Lietuvos gyventojų antropologijoje“, psl. 42.
Pirmine vakarinių baltų migracijos priežastimis galėjo tapti ir nepalankios klimatinės sąlygos, paskatinusios panašiu metu vykusias germanų (gotų-gotonų, teutų-teutonų, gepidų-jafetų ir gerulų) migracijas.
Ypatingas dėmesys kreiptinas į Vyslos ir Ventos žemupių vietovardžius bei etnonimus: venedai (Ventos ir Bandavos žemės) paventyje, kurių vardas pasak Ordino šaltinių vedamas nuo Ventos upės, ir venedai (slavai) pavyslyje, kurių kilmės niekas paaiškinti nebegali, Piemarės žemė paventyje ir Pomeranija pavyslyje, Karšuvos žemė , – t.y. kuršiai, karšuviai, – Ventos aukštupyje ir Kašubų žemė, – t.y. kašubai, – kairiajame Vyslos krante, Bartuvos upė paventyje ir bartai (taip pat langobardai) pavyslyje.
Sutapimų ryškiai per daug, kad jie būtų atsitiktiniai, o čia dar galime prisiminti ir kitas keistenybes: Galinda ir Pogesania – tai prūsų (ar pryšanų) žemės, bet olandai, hesai ir fryzai – tai šaltiniuose nurodomi „germanai“. Tiesa, olandai britų salyne vadinami „dutch“, kas tapatintina su vokiečių „deutsch“ ir vestina iš istoriniuose šaltiniuose nurodomų teutų (geotų), teutonų. Panašu, kad matome aiškų baltų genčių persigrupavimą pietvakarių kryptymi. Kada tai įvyko, aiškesnių duomenų nėra, tačiau – ne vėliau nei K.Tacitas parašė „Germaniją“.
Iš to kas buvo parašyta aukščiau, pirmoji Vakarų baltų migracijos banga sutampa su Oksivo archeologinės kultūros susiformavimu II a. pr.m.e. – I m.e. a.. Pirmasis šios archeologinės kultūros židinys susiformuoja kairiajame Vyslos krante, antrasis – dešiniajame Oderio krante – ir vienur, ir kitur atrandame pajūrio slavams apibūdinti vartojamą venedų etnonimą, – šie galėjo veikti sąjungoje su kaimynais.
Iš istorijos žinome ir dvi tarpusavyje konkuruojančias Lenkijos pajūrio Pomeranijas.
Nagrinėjant pirmuosius baltų paminėjimus ypatingai svarbūs rusų archeologų B.Rybakovo ir V.Sedovo darbai. Pirmasis iš jų atliko milžinišką tiriamąjį darbą ir moksliškai pagrindė Herodoto duomenų tikslumą, sulygindamas „Skitijoje“ minimas gentis su archeologinėmis to meto kultūromis.
Vienas svarbiausių B.Rybakovo nuopelnų yra toks: jis nustatė, kad Herodotas savo aprašymuose naudojo ne tradicinius, o jūrinius matavimo vienetus, taip vadinamą kabotažą. Senovės graikai jūromis plaukdavo pagal krantą, todėl atstumus jūrose matavo ne tiesiomis linijomis, kaip įprasta naudojant žemėlapius, o tiksliai taip kaip plaukdavo – pagal kranto linijas. Tokių duomenų tikslumas stulbinamas, pavyzdžiui Herodotas palygino Taurijos pakrantijos ilgį (dab. Ukraina) su Japigijos pajūrio ruožu nuo Brentezijos iki Tarendo (dab. Italija). Pagal šiuolaikinius jūrlapius B. Rybakovas nustatė graiko aprašytos kranto linijos ilgį – ir vienu, ir kitu atveju kranto ilgis yra lygus 130 kilometrų.
Antras palyginimas dar iškalbingesnis. B.Rybakovas aiškiai parodė, kad Herodotas savo duomenų neišsigalvojo, nes pats apiplaukė Juodąją jūrą, kurią išmatavo graikams įprastu metodu. Herodoto nurodytas atstumas nuo Ponto upės (dab. Graikija) iki Fasio upės (dab. Gruzija) yra lygus 1971 km (kitaip – 11 100 atėnietiškų stadijų), o pagal tarybinius jūrlapius šis atstumas – 1930 km.
Paklaida lyginant su šiuolaikiniais žemėlapiais tesudaro vos 2 %. Tai neįtikėtina, bet faktas.
Kitas B.Rybakovo nuopelnas – tiksliai nustatytos Herodoto pasakojime minimos vietovės – graikiškajame pasakojime nurodomi vietovardžiai sulyginami su dabartiniais. Tuo būdu, gavęs patikimus duomenis, rusų mokslininkas lokalizavo visas Herodoto „Skitijoje“ minimas gentis. Herodotas užrašė ne atsitiktinę legendą, jo užduotis – aprašyti persų žygį į skitų žemes. Tuo tikslu Herodotas asmeniškai aplankė visas graikams draugiškas Juodosios jūros pakrančių gentis ir surinko autentiškus jų padavimus, būtent dėl to šis istorinis pasakojimas mums ypatingai svarbus.
Vienintelis priekaištas B.Rybakovui galėtų būti toks: jis labai neatsargiai visą Milogrado kultūrą priskyrė Herodoto nurodytiems neurams, nors graiko pasakojimas prielaidų tokiems teiginiams nesudarė. Pagal pasakojimą, neurai nuo gyvačių antplūdžio bėgo pas budinus, bet niekur nepasakyta, kad nuo neurų bėgo budinai – dėl ko turėtume manyti, kad neurai ir budinai gyveno kartu. Kitą vertus, pats rusų mokslininkas rašydamas savo darbą labai aiškiai nurodo ne tik Milogrado archeologinę kultūrą, bet ir jos lokalinę Volynės grupę, ši ir parodo neurų gyvenamą arealą. Tą faktą po 700 metų mums patvirtina ir K.Ptolemėjaus darbas – ten nurodomos Boristeno ištakų koordinatės.
Yra ir dar keli svarbūs dalykai, kuriuos tikslinga paminėti.
Pirmasis toks: mūsų kalbininkai yra prisigalvoję sau įvairiausių hipotezių dėl vienų ar kitų Herodoto minimų genčių etimologijos, nors tokioms fantazijoms priežasčių nėra: androfagai verčiami žmogėdromis, melenhlenai – juodarūbiais, alasonai – vėjavaikiais. Iš tiesų, ignoruojamas tas faktas, kad kone visi svarbiausi istoriniai šaltiniai nurodo: seniausi genčių pavadinimai kildinami nuo „dievų“ (sudievintų genčių pradininkų), o naujesni – pagal genties vado vardą. Dėl šios priežasties, atititikmenų šaltiniuose minimoms gentims turime ieškoti vietinių tautų vardynuose.
Pagal vyraujančius vardynus galime nustatyti genties kiltį. Tuo būdu, galime ne tik rekonstruoti tikrąjį genties pavadinimą, bet ir priskirti jį tam tikrai etnokultūrinei grupei. Herodoto nurodomus taurus (Tauridos gyventojus) turėtume priskirti gentims, kuriose paplitęs šis vardas arba jo vediniai (Liutauras, Kentauras), alasonai – tapatinti su gentimis, kuriose palitęs Aldonos vardas, galipidų turėtume ieškoti ten, kur paplitę Alvydai ir pan.
Tiesiog būtina suprasti, kokį kalbos dėsnį galime pritaikyti iškreipto pavadinimo atstatymui.
Antrasis dalykas toks: istoriniuose šaltiniuose nurodomas gentis turėtume lyginti su tų genčių arealuose susiformavusiais vardynais, gretimų genčių pavadinimais ir išlikusiais vietovardžiais. Tuo būdu, nesunkiai suprantame, kad sauromatai – tai savarų (severų, zefyrų, avarų, obrų – tai vienos genties pavadinimo formos, skirtingai iškreiptos) ir meotų sąjunga. Pirmųjų paplitimo arealą pažymi kairysis Dono intakas – upė Hopior, antrųjų – istorinė Meotida (Azovo jūra).
Su istoriniais meotais turėtume sieti ir šiuolaikinių vengrų protėvius – madjarus, ir kitas medų gentis.
Trečias dalykas: kalbant bendrai, etnokultūrinės evoliucijos teorija pateikia net kelis skirtingus istorinių pavadinimų rekonstravimo mechanizmus. Čia pasakoma, kad genčių pavadinimai gali būti arba vienašakniai, arba sudurtiniai, kad vienašakniai etnonimai mutuoja pagal tam tikrus kalbos dėsningumus, ir etnonimų mutacija priklauso nuo integruotų smulkesnių etnokultūrinių grupių įtakos, taip pat aiškiai pasakoma, kad sudėtinių genčių savivardžiai laikui bėgant trumpėja. Pavyzdžiui, urgrofinų merių etnonimas išvedamas taip: himerai, imerečiai (dab. Gruzija – Imereti), meriai.
Kai viską sudedame į vientisą sistemą, gauname labai įdomius dalykus.
Štai imkime Herodoto nurodomą gentį – fizagetus. Iš istorijos žinome getų gentis, todėl galime numanyti, kad fizagetai – tai sudurtinis etnonimas, reiškiantis getų ir fizų sąjungą. Žinome, kad skirtingų etnokultūrinių grupių įtakoje šie genčių etnonimai galėjo mutuoti – atsirado nepaaiškinamos morfemos. Tuo būdu, getus galime sulyginti su kitomis istorinėmis gentimis – jotiais, vodiais ir viatičiais, o fizus – su jiesiais, jasiais ir viesiais. Matome, kad B.Rybakovas lokalizuoja fizagetų gentį kaip tik ten, kur vėlesni istorijos šaltiniai mums nurodo ugrofinų žemes Vesią ir Vodią, taigi patvirtiname, kad mūsų spėjimas teisingas. Maža to, dabar jau žinome, kad ši etnokultūrinė grupė savo etnonimuose naudojo morfemą „v“. Tuomet einame toliau, žiūrime kaip šis sudurtinis etnonimas galėjo trumpėti: fizagetai, asketai (oskai), skitai.
Štai tokiu paprastu būdu nustatėme, ką senovės graikai vadino skitais.
Imkime kitą pavyzdį. Šalia fizagetų B.Rybakovas mato jirkų gentį. Žinome rusiškus vardus Ira ir Irina, bet genties pavadinimas daug artimesnis lietuvių gentyse paplitusiems vardams – Jurgis, Virgis. Susimąstome, kaip šis etnonimas galėjo trumpėti: jirkai, virkai (vargai), variagai. Iš vėlesnių šaltinių žinome, kad rusų gentys Baltijos jūrą vadino Variagų jūra, taigi patvirtiname, kad mūsų spėjimas teisingas. Tuomet einame toliau, ir spėjame kokios etnokultūrinės grupės davė pavadinimą variagams. Šalia jirkų matome androfagus. Vardas Andrius mums yra žinomas, reiškias etnonimas sudurtinis. Fagus galime lyginti su išlikusiais vietovardžiais, dešiniuoju Volgos intaku Okos upe. Galime spėti, kad variagai – tai sudurtinis etnonimas, kur pirmasis dėmuo pažymi varijus (harijus, sarijus, arijus), o antrasis – fagus (vakus (vokiečius), būgus (bojus, bohemus), hagus (miestas Haaga), sagus (arabų šaltiniuose nurodoma gentis – „sak aliba“, Skalva) ir pan.).
Istoriniai (ir archeologijos) šaltiniai tokias prielaidas tik patvirtina, reiškias jos teisingos.
