Neseniai prasidėjo paskutinieji metai, likę iki naujų savivaldos rinkimų. Vilniaus laivas, įveikęs visas audras bei valtelių puldinėjimus, toliau sėkmingai juda plačiųjų vandenų link – dešinysis Neries krantas vėl tampa didžiausia statybų aikštele regione, viena po kitos savo būstines atidaro garsiausios pasaulio įmonės. Vargu, ar kada nors anksčiau sostinė yra sulaukusi tiek pripažinimo iš užsienio žurnalistų ir ekspertų. Ką tai rodo? Rodo tai, jog Vilnius iš sąstingio pajudėjo sėkmingai.
Savaime suprantama, yra jėgų, kurioms džiaugtis eilinių vilniečių gerove yra neparanku, todėl tos jėgos mėgsta savus partiečius sukviesti pamitinguoti prieš būtinas permainas mieste, piketuojant kartu su garsiojo A.Paleckio „frontininkais“. Arba tirštinti spalvas viešuose pasisakymuose. Kiek politinių oponentų didžiausių gąsdinimų per šią kadenciją pasitvirtino, o kiek sprogo kaip muilo burbulai? Panagrinėkime.
Kaip žinia, dabartiniai sostinės valdantieji dažniausiai „tarkuojami“ dėl didelių miesto įsiskolinimų. Didieji kritikai vis „pamiršta“ paminėti kelis faktus, kuriuos būtina aptarti.
Visų pirma, dabartinė Vilniaus valdančiųjų koalicija tik pradėjusi dirbti gavo nemažą „dovanėlę“ – daugiau nei 800 mln. litų skolų kuprą. Didžioji šios skolos dalis – kiek daugiau nei pusė milijardo litų – susidarė per buvusių valdančiųjų, konservatorių 4 metų valdymą. Įsiskolinimai augo labai sparčiai, tačiau jokių realių veiksmų jiems sumažinti nebuvo imtasi. Užtat dabar konservatoriai gali trimituoti apie milijardinę Vilniaus skolą, tik savųjų nuopelnų prisiminti nėra noro.
Prieš metus nepriklausomi auditoriai, atlikę Vilniaus skolų analizę, pastebėjo, jog tų pačių konservatorių vadovaujama Vyriausybė 2008-2012 metais „netinkamai planavo Gyventojų pajamų mokesčio pajamas (sostinės) Savivaldybės biudžete ir dėl to miestas negavo 227 mln. litų.“ Skirtingai nuo buvusių, dabartiniai Vilniaus valdantieji sugebėjo išsikovoti, jog gyventojų pajamų mokesčio dalis miestui būtų padidinta nuo 42 iki 48 proc., o tai leis sostinės biudžetą papildyti 161 mln. litų. Tad, kritikų nelaimei, apokaliptinės prognozės neišsipildė - sostinės neištiko bankrutavusio Detroito likimas. Ir neištiks – savivaldybė užsibrėžė tikslą per šiuos metus padengti apie trečdalį miesto įsiskolinimų.
Kitas didelis baubas – viešojo transporto reforma. Ir čia situacija gana panaši – 2011 m. buvę valdantieji paliko Vilniaus viešąjį transportą su maždaug 180 mln. litų skola, todėl reforma tapo neišvengiama. Situacija tuo metu buvo tokia, jog, nesiimant jokių priemonių, bet kurią savaitę viešojo transporto sistema galėjo tiesiog bankrutuoti. Žinoma, didesnių ar mažesnių nepatogumų esant pertvarkoms beveik visada atsiranda, tačiau jei autobusai ir troleibusai į gatves apskritai neišriedėtų, nepatogumų būtų šiek tiek daugiau, ar ne?
Juokinga prisiminti, kaip žmonės buvo gąsdinami, esą ši reforma sugriaus pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai. Nors, prisimenant, kaip viešojo transporto sistema atrodė dar prieš kelerius metus, juokas gali ir dingti – neveikė apie atvykstantį transportą informuojantys ekranai, trūko elementariausios informacijos apie maršrutus ir t.t.
Iššūkių Vilnius savo kelyje sutiks dar nemažai – kol vieni ir toliau su jais kovos bei realizuos drąsias idėjas, kiti turbūt vėl užsiims baubų kūrimu. Gal ir gerai – kiekvienam savo. Tik gana įdomiai atrodo, kai garsiausiai tauškia tie, kurių atmintis trumpiausia.
Vilnius yra ambicingas miestas – tai jis įrodys ne kartą. Ir, tikėkimės, dar ne sykį garsiausi pasaulio dienraščiai (tokie kaip „The New York Times“) Vilnių minės tarp geriausiai valdomų miestų pasaulyje.
