Šių mokslo metų pradžioje teisine prasme Lietuvoje įsigaliojo nauja kredito samprata, kuri tapo prielaida Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos (ECTS) funkcionavimui. Vienas pagrindinių jos komponentų – svorio centro studijose perkėlimas nuo dėstytojo studento link. Apie tai, kaip pokyčius vertina jaunoji karta, savo mintimis dalijasi Vilniaus universiteto Studentų atstovybės prezidentas Arminas Varanauskas.
Dialogui reikia pastangų
ECTS man vis dar išlieka dialogu tarp įvairių suinteresuotų šalių: akademinės bendruomenės (dėstytojų, administracijos darbuotojų, studentų), verslo, visuomenės ir visų tų, kurie suinteresuoti aukštojo mokslo kokybe. Jie kalbasi, derina savo veiksmus, kartu galvoja, ką ir kaip galima padaryti geriau, vieni į kitus įsiklauso ir priima sprendimus kartu. Tai yra šios dienos siekinys, bet ne visada – realybė.
Tam, kad tai virstų realybe, reikia pastangų. Studentai ECTS sistemoje turi tapti kur kas savarankiškesni, prisiimti kur kas daugiau atsakomybės, tapti dar aktyvesni ir dar labiau įsitraukti, turėti savo nuomonę ir sugebėti ją apginti. Ne viskas priklauso čia nuo studentų, kad tai taptų tikrove – būtinas administracijos, dėstytojų pasitikėjimo kreditas. Tie pokyčiai, kurie šiandien vyksta, yra dar nepakankami ir galėtų vykti greičiau.
Nauja studijų programa – pagal poreikį ar galimybes?
Mokslo ir studijų įstatyme numatyta, kad nuo šių metų Lietuvoje jau galioja ECTS kreditas. Viskas tarsi gerai, bet tik teoriškai. Juk aišku, kad kokybinis pokytis, tik padauginus iš 1,5, neįvyks. ECTS yra visiškai kitokia mąstymo paradigma, kai taikomas naujas požiūris į visą studijų procesą. Šioje sistemoje ne dėstytojas, o studentas yra studijų centras. Iškyla poreikis klausti, ko studentui reikia, ko jį išmokyti, o ne ką dabartinis dėstytojas gali pasiūlyti (nauja programa turėtų būti kuriama pagal poreikį, juk aukštąjai mokyklai niekas netrukdo pasikviesti naujų žmonių, kurie galėtų dėstyti reikiamus dalykus). Kita vertus, tai ilgalaikis procesas: tik dabar atsiranda metodinės priemonės, kuriomis aukštosios mokyklos galėtų tai keisti. Todėl ir kaltinti, kad normali pertvarka dar neįvyko, irgi negalima, nes niekas tiesiog nežinojo, kaip daryti. Niekas apie tai anksčiau nekalbėjo – tiesiog įrašė formaliai. Aš tikiuosi, kad, sukūrus visas sąlygas, bus pradėtas ir realus, normalus darbas, o studijų programos bus pertvarkytos. Manau, tai pirmas esminis žingsnis – pertvarkyti, peržiūrėti visas programas, iš naujo įvertinti, kiek jos reikalingos, nes šiai dienai turime milžinišką išpūstą sistemą.
Kalbant apie studijų programas ar apskritai bendrą studijų procesą, tai pastebimas savarankiško darbo svarbos paryškinimo ir atsiskaitymo už jį trūkumas: kaip ruošiesi, ką ruošiesi, kaip atsiskaitai. Kartais tiesiog trūksta susikalbėjimo: kai tame pačiame ar skirtinguose semestruose dėstomi dalykai atkartoja vienas kitą arba yra nesuderinti tarpusavyje, tampa aišku, kad dėstytojai apie tai nebuvo taręsi. Todėl vienas dėstytojas kartoja kitą dėstytoją arba kitas dėstytojas galvoja, kad pirmasis jau tai pasakė, o iš tikrųjų taip nėra.
Dėstytojas nėra eliminuojamas
Dažnai būgštaujame, jog ECTS ir į studentą orientuotos studijos eliminuoja dėstytoją, absoliučią sprendimo galią palieka vien studentui, bet tai nėra tiesa. Dėstytojui ECTS užkrauna dar daugiau atsakomybės. Jis jau nėra tik dėstytojas. Jis turi būti ir mentoriumi, kuris gali padėti studentui, pasiūlyti pasirinkti vieną ar kitą dalyką, modulį ar apskritai studijų kryptį, papasakoti, kaip, kokiais metodais jam mokytis, kaip lengviau įsisavinti medžiagą ir pan. Studentams, žinoma, turi būti suteikta teisė rinktis, bet dėstytojas turėtų būti tas žmogus, kuris kaip „geriausias draugas“ tau patartų ir pasakytų, ką gausi ir kas laukia tavęs, jei pasuksi į vieną ar kitą pusę, o gal nuspręsi eiti tiesiai.
Taigi dėstytojas tikrai nepraranda savo svarbos – atvirkščiai – įgauna dar didesnę. Tik štai centras, nuo kurio turi pradėti vyniotis šis kamuolys, vis dėlto turėtų būti studentas ir jo tolimesniam gyvenimui reikalingos kompetencijos.
