Viešosios įstaigos „Ekoagros“, užsiimančios ekologiškų ir išskirtinės kokybės žemės ūkio ir maisto produktų sertifikavimu, negalutiniais šių metų duomenimis, ekologinių ūkių patikrinta beveik 70-čia mažiau, negu turėjome pernai. Skaičius sumažėjo nuo 2668 iki 2600. Tačiau didėja sertifikuojami plotai: 2010 m. Lietuvoje buvo apie 150 tūkst. ha ekologinės gamybos plotų, 2011 m. šis skaičius išaugo iki 158 tūkst. ha.
„Ekoagros“ specialistai nuo šių metų pavasario tyrimams paėmė 112 miltų, grūdų, stiebų, žolių, piktžolių mėginių, norėdami nustatyti, ar ekologinės gamybos ūkyje nenaudojama cheminių medžiagų. Iš jų 16-oje rasta ekologiniuose ūkiuose draudžiamų naudoti produktų likučių – pesticidų ir glifosatų, kurie buvo naudoti, kai laukuose dar augo augalai, sandėlio pesticidų ir kt.
Trūksta populiariausių produktų
Žemės ūkio rūmų Augalininkystės skyriaus vyr. specialistė ekologiniam žemės ūkiui Edita Karbauskienė tikina, kad Lietuvoje jau turime pakankamai ekologinių ūkių, tačiau šie rezultatai pasiekti dirbant visus 20 Nepriklausomybės metų. Todėl kiekvienas ūkininkas, kaimo žmogus yra girdėjęs apie ekologinį ūkininkavimą.
„Apie tai gal mažiau yra girdėję vartotojai, miestų gyventojai, o tai yra mūsų silpnoji grandis. Mes neturime to tikrojo, išmanančio vartotojo, kuris žino, kaip ta produkcija pagaminta, koks yra sertifikavimo kelias. Tačiau ūkininkams informacijos netrūksta, bet ne visi ryžtasi rinktis ekologišką ūkininkavimą, nes tai yra sudėtinga“, – teigė E.Karbauskienė.
Vis dėlto populiariausių ekologiškų produktų – vaisių, daržovių – Lietuvoje vis dar užauginama nepakankamai, kad žmonės jų įsigyti galėtų visus metus. Tai lemia dideli kaštai auginant daržoves. „Darbo jėga pabrango, o patys šeimos nariai savo rankomis nespėja ir nepajėgia visko nudirbti. Parama yra nepakankama, kad skatintų žmones šia veikla užsiimti“, – aiškino specialistė.
Uždarbis nedidelis
Anot E.Karbauskienės, imdamiesi ekologiško ūkininkavimo žemdirbiai nori uždirbti. Tačiau Lietuva yra mažas kraštas, kuriame parduoti ekologiškus produktus ir gerai iš to uždirbti yra sunku: „Vienintelė paskata yra Europos Sąjungos parama, kuri palyginti su kitomis išmokomis, mokamomis ūkininkams, yra gana didelė. Tačiau kaštai tokie, kad ta parama juos tik iš dalies kompensuoja.“
Daugiausia ekologišką ūkininkavimą propaguojančių ūkininkų yra rajonuose, kuriose žemės nederlingos arba yra papildomų apribojimų. Būtent tai ekologišką ūkininkavimą verčia rinktis Biržų, Pasvalio krašto žemdirbius. Šiaurės Lietuvoje, E.Karbauskienės teigimu, kūrėsi pirmieji ekologiniai ūkiai. Taip pat ekologinį ūkininkavimą dažniau renkasi Ukmergės, Šalčininkų, Telšių rajonų ūkininkai. Tačiau pastaraisiais metais jo imasi ir derlingos žemės turintys ūkininkai, tarkime, Šakių, Kėdainių rajonų žemdirbiai.
„Dirvožemiai ten yra geri, derlingi, todėl bet ką auginti nesunku. O nederlingose žemėse ūkininkus riboja dirvožemio našumas – ne viskas ten auga, tad ir auginti gali ne viską. Tokiose žemėse neretai auga tik grikiai, rugiai“, – pastebėjo E.Karbauskienė.
Mėsa ir daržovės – nepopuliaru
Specialistė pripažino, kad ekologiškos mėsos galėtų būti užauginama daugiau. Tačiau ūkininkai nenori auginti daugiau gyvulių, kadangi ši veikla reikalauja daug darbo, naujų žinių, o produkciją parduoti brangiau sunku. Todėl ūkininkai mieliau renkasi auginti javus – ir techniką dauguma jau turi, ir užsienio supirkėjams produkciją brangiai parduoti galima.
Tuo tarpu daržovių auginimas yra itin nepopuliarus. Lietuvoje, E.Karbauskienės teigimu, išlikę tik pavieniai daržovių augintojai. Daržovių auginimo sektorius esą sunyko dėl to, kad ekologiškas užaugintas bulves, kopūstus ar kitas daržoves parduoti brangiau įmanoma tik specializuotose mugėse. Turgavietėse pirkėjai mokėti bent šiek tiek brangiau už ekologišką produktą nelinkę.
