Kalbant apie „Infinite“ svarbus kontekstas. Tai yra trečioji „Bioshock“ frančizės dalis. Pirmieji žaidimai į „FPS“ žanrą įnešė nemažai naujienų, o tikriausiai geriausia jų buvo papildomų gebėjimų derinimas su įprasta „FPS“ mechanika kovojant su priešais. Žinoma, patys „Bioshock“ garsėjo tuo, jog buvo tikrai originalūs – šviežios istorijos buvo nuostabiai papasakotos: žaidimų scenaristai ir režisieriai tikrai pasistengė. Nenuostabu, jog ir iš „Infinite“ buvo tikimasi labai daug.
Visų pirma pradėsiu nuo trumpos įžangos į pačio žaidimo istoriją. Jūs esate Booker DeWitt, buvęs Pinkertonų agentas, matęs daug baisių dalykų, o gal prie jų ir prisidėjes. Nežinantiems, kas yra Pinkertonai, sudėtingą ir ilgą istoriją pateiksiu paprastai – tai devynioliktame amžiuje JAV veikusi privačių detektyvų kontora, savo dydžiu ir įtaka prilygusi visos šalies įstatymų apsaugos mechanizmui. Ši detalė išties svarbi norint suprasti žaidimo istoriją ir tam tikrus joje pateiktus niuansus.
„Bioshock Infinite“ pradžioje jūs iš švyturio orlaiviu pakylate į stebuklingai debesyse kabantį Kolumbijos miestą, kur prasideda jūsų nuotykiai. Jūsų tikslas – mergina, vardu Elžbieta (arba angliškai – „Elizabeth“). Viso žaidimo metu jūs būsite su ja, o jūsų santykiai vystysis ir patirs daugybę išbandymų.
Patį „Infinite“ galima apibūdinti kaip „FPS“ (lietuviškai – „pirmo asmens šaudyklę“) su „RPG“ elementais, kadangi žaidimo metu galima rinkti įvairius daiktus, suteikiančius skirtingus pranašumus kovojant su priešais, egzistuoja ginklų tobulinimo sistema bei atskira specialiųjų gebėjimų sistema bei tam tikrų „gėrimų“, „flask“ pagalba išmokstate spjaudytis ugnimi, užleisti ant oponento varnų būrį ir taip toliau.
Nors skaitant aprašą sistema ir žaidimo logika gali atrodyti kiek kebloka, taip tikrai nėra. Viskas pateikta paprastai, aiškiai, lengva suvokti, kaip su kokiais priešais geriausia kovoti, kokie gebėjimai ar daiktai gali padėti daug lengviau juos įveikti. Ginklų nėra daug, tačiau visi jie turi savo tikslą ir pritaikymo galimybes, o man labiausiai patikę buvo sniperinis šautuvas ir galingas revolveris, pavadintas tiesiog „Hand Cannon“ (lietuviškai – „rankinė patranka“).
„Bioshock Infinite“ aplinka atrodo tiesiog užburiančiai. Didingas, debesyse kabantis miestas pirmą kartą jį pamačius atrodo įspūdingai. Pats grafinis pateikimas primena kažką tarp viziško realizmo ir tapymo, kas man patinka. Daugybė dėmesio skirta modeliams ir jų detalėms, priešai yra pakankamai įvairūs, nors ilgiau pažaidus jie pradės kartotis – kereiviai, sukilėliai, vėl kareiviai. Kitavertus, tai man nekliuvo ir nekūrė nuobodumo jausmo.
O dabar apie patį stipriausią „Bioshock Infinite“ aspektą – istoriją. Atrodo, kad pačioje šerdyje tėra dviejų žmonių santykiai: gelbėjančio ir kitos pusės, kuri yra gelbėjama, tačiau per patį žaidimą greitai pamatome, kaip apgaulinga tai yra. Istorija turi daugybę sluoksnių, jame kalbama apie priklausomybes, nagrinėjamos tokios skaudžios temos kaip razismas, ksenofobija, religinis radikalizmas, kolonializmo kultūra ir jos palikimas. Visame žaidime pilna įvairiausių mažų detalių ir nuorodų į istorinius įvykius, o pačio „Bioshock Infinite“ įvykiai yra žiauri, liūdna, bet skaudžią tiesą pateikianti alegorija, kurią galima pritaikyti ne tik devynioliktojo amžiaus JAV visuomenei, bet ir mums, gyvenantiems dvidešimt pirmąjame amžiuje. O kur dar visa interdimensinė istorijos dalis - nors gali atrodyti, kad tai nėra reikalinga, tačiau tai viena svarbiausių šio projekto istorijos ašių.
Apie „Bioshock Infinite“ scenarijų daug nerašysiu, nes nesinori jo sugadinti. Retas filmas mane yra taip sujaudinęs, kaip šis žaidimas. Viskas susipina į vieną, keistą jausmą – liūdesio, nuostabos, siaubo, vilties mišinį, tą išties sunku apibūdinti. Tačiau svarbu yra tai, kad kaip tik tokie žaidimai kaip „Bioshock Infinite“ mums įrodo, jog originalios, stiprios istorijos yra daug paveikesnės ir vertingesnės, nei pagal seną gerą formulę „sukalti“ hitai. Pats žaidimas galėjo būti primityvaus, smurto pripildyto „FPS“ pavyzdys, tačiau istorija viskam suteikia prasmę. Asmeniškai rekomenduoju šį žaidimą kiekvienam. „Bioshock Infinite“ „Metacritic“ kritikų vertinamas aukštu 94 balų reitingu, o žaidėjai skyrė 8,6 balo. Jei „Bioshock 4“ komanda istorijai skirs tiek pat dėmesio, kaip ir „Infinite“, mūsų laukia puikus žaidimas.