Apie ką mes čia?
„Metal: Hellsinger“ galima apibūdinti kaip ritmu grįstą pirmojo asmens šaudyklę („FPS“). Šį žaidimą sukūrė nedidelė švedų kompanija „Outsiders“ „PC“, „PlayStation 5“, „PlayStation 4“ ir „Xbox“ platformoms.
Tačiau ką reiškia „ritmu grįsta pirmojo asmens šaudyklė“? Pabandysiu paaiškinti taip – šis žaidimas yra tai, ką gautumėte sujungę „Guitar Hero“ ir 2016 metais pasirodžiusį „Doom“. Jūsų veikėjas keliauja per pragarą, kovoja su demonais, o kiekvienas šūvis daro kur kas daugiau žalos, jei tai darote pagal fone grojantį ritmą. Dar daugiau – tam tikri judėjimo aspektai, kaip ir „melee“ atakos ar ir iš to pačio „Doom“ pažįstami „glory kills“ veikia tik „pataikius“ į ritmą.
Istorija ir jos vingiai
„Metal: Hellsinger“ istoriją pasakoja kaip ir šalutinis veikėjas, o jei tiksliau – kaukolės relikvija. Jis supažindina mus su pagrindine protagoniste, vadinama „Hellsinger“. Iš esmės siužetas visiems puikiai žinomas: puolęs angelas kovoja prieš pragaro demonus ir tikisi patį pragaro valdovą („The Judge“) išversti iš sosto. Tik viskas papildoma tuo, jog iš „Hellsinger“ buvo pavogtas jos balsas, kuris ją padaro itin galinga, kadangi ji natūraliai jaučia visatos pulsavimą, ar dar kitaip – ritmą. Taigi visų pirma „Hellsinger“ trokšta atgauti savo balsą, o jei to pasekoje pasiseks sunaikinti ir pragaro valdovą kariauną – irgi puiku.
Apibendrinant ir smulkiai neperpasakojant istorijos galiu pasakyti, kad ji nėra nei labai įdomi, nei labai originali, tačiau pasakojama nuosekliai, po truputį gilinant siužeto vingius, pateikiant daugiau informacijos apie pagrindinę veikėją. Kartais tikrai nereikia sugalvoti itin daug vingrybių ar staigmenų – „Metal: Hellsinger“ jums leidžia atsipalaiduoti ir lengvai įsitraukti į pasakojimą, kas mano nuomone yra pliusas.
Žaidimo estetika ir vizualiniai sprendimai
Būsiu atviras – žaidimas atrodo kaip koks nors „Doom“ (2016) „mod'as“ ar papildymas. Kūrėjai tikrai nebuvo labai originalūs kurdami žadimo lygius. Pragaras visur atrodo vienodas, gal tik kiek labiau išsiskyrė lygis, kuriame buvo sniego ir ledo. Viskas atrodo tiesiog perdirbta iš „Doom“ lygių, kai patenkate į pragarą ar vaikščiojate raudonu smėliu nudažyto Marso paviršiumi.
Priešai irgi nedžiugina, nes jų kūrime nematau jokio originalumo. Jų yra tik kelios kategorijos. Kitame, sunkesniame lygyje prieš jus kovoja toks pats monstras, kaip ir anksčiau, tik kad jo ginklo ašmenys žali, o ne raudoni. Suprantu, kad viską kūrė nedidelė komanda, bet buvo galima įdėti ir daugiau pastangų.
Galbūt labiausiai erzinantis dalykas – tai bosai, būnantys kiekvieno lygio pabaigoje. O čia išvis buvo nusispjauta, nes jie visi identiški ne tik išvaizda, bet ir atakomis ar jų deriniais.
„Metal: Hellsinger“ „gameplay“: ar smagu kovoti su monstrais pagal metalo muziką?
Visų pirma – apie patį „gameplay“, kas ir yra šio žaidimo arkliukas.
Taigi, kiekvienas žaidimo lygis, jų yra 10, turi savo dainą. Visą muziką kūrė „Two Feathers“, o vis skirtingame lygyje jas dainuoja kviestiniai vokalistai.
Žaidimo šaudymo mechanika paprasta ir lengvai perprantama – šaudote tiesiog pagal fone grojantį ritmą. Kuo daugiau „pataikote“ į ritmą, tuo dagiau žalos darote ir tuo labiau keičiasi muzika. Iš pradžių tik būgnai, tada prisijungia ritmo, bosinė, elektrinė gitara, o galiausia ir vokalas. Ši idėja yra tokia išgryninta ir taip puikiai pritaikyta, kad žaisti yra vienas malonumas, ypač jei mylite metalo muziką bent jau pusę tiek, kiek aš.
Žaidimas siūlo pasirinkimą ir kelių ginklų, tačiau krūvos jų kaip „Doom“ nešiotis negalite. Prieš kiekvieną lygį galite pagal savo preferencijas susidėlioti arsenalą – jį kartais keisdavau pagal tai, kokie priešai laukia, o kartais ir tiesiog pagal nuotaiką.
„Metal: Hellsinger“ turi dar vieną elementą, kurio principą pirmą kartą pamačiau žaisdamas „Painkiller.“ Vykdant tam tikras atskiras užduotis (jos pateikiamos kaip atskiri mini lygiai), pavadintas „Torments“ jūs atrakinate tam tikrus gebėjimus, kaip ir burtų knygas, kurias komplektuojate pagal savo žaidimo stilių („Painkiller“ tai buvo juodosios taro kortos, taip kad – labai panašu).
„Torment“ vykdymas yra geras dalykas, nes pats „Metal: Hellsinger“ tikrai nėra ilgas žaidimas, jei nesiimate visų užduočių, jį galite įveikti per 8 valandas.
Tačiau pagrindinis žaidimo pliusas yra muzika. Ji puikiai sukomponuota, o vokalines partijas atlieka metalo žvaigždės: Tatyana Shmailiuk iš „Jinjer“, Serj Tankian iš „System of a Down“. Mat Heafy iš „Triviem“ ar Alissa White – Glutz iš „Arch Enemy“. Tai tikrai prideda savotiško žavesio metalo mylėtojams.
„Metal: Hellsinger“ daugeliu aspektų trūksta originalumo ir tai stipriai kiša koją. Aplinka matyta daugybėje žaidimų, kaip ir vis pasikartojantys priešais, o istorija, nors ir nėra bloga, per lygius pradeda kartoti tam tikrus siužeto elementus ir gali spėti pabosti vos per 8 trumpas valandas. Tačiau pati žaidimo mechanika ir muzikos surišimas su "FPS" žanru man nekelia jokių neigiamų emocijų, kaip tik priešingai - leidžia dar giliau pasinerti į muziką. Tai ir yra stiprioji žaidimo pusė. Jei tiek pat dėmesio būtų skirta ir anksčiau vardintiems silpnesniems „Metal: Hellsinger“ aspektams, pasaulį išvydęs žaidimas būtų buvęs kur kas stipresnis.
7 iš 10. Jei mėgstate metalą, galite pridėti dar vieną kitą balą.
