„Man pastarieji metai buvo ypač sunkūs. Nuolat kamavo traumos. Negalėjau žaisti taip, kaip norėjau. Tai blogiausia, kas gali nutikti sportininkui, bet to nė vienas negali išvengti. Norėjau čia būti, norėjau žaisti savo žaidimą, būti su komanda ir laimėti šį medalį, nes negalėjau to padaryti anksčiau“, – kalbėjo J.M.Calderonas.
29-erių metų krepšininkas sunkiai slėpė džiaugsmo ašaras, bet to nesigėdijo.
„Tai emocijos. Kai dėl traumos negali žaisti taip, kaip žinai, kad gali žaisti, būna labai sunku. Žinote, aš myliu krepšinį, o traumos yra vienintelis dalykas, kuris neleidžia jo žaisti. Buvo sunku, bet dabar aš čia. Norėjau to medalio“, – teigė J.M.Calderonas.
Nors tai jau devintas Ispanijos rinktinės medalis, iškovotas Europos, pasaulio čempionatuose ar olimpinėse žaidynėse per pastaruosius 12 metų, ispanai, pasak J.M.Calderono, neketina sustoti.
„Du aukso medaliai Europos čempionatuose iš eilės – kažkas naujo. Jei neklystu, tik buvusiai Jugoslavijai tai buvo pavykę padaryti. Bet mes toliau ketiname perrašinėti istoriją. Pasiekėme savo tikslą, bet norime dar daugiau. Neketiname atsipalaiduoti. Tuo ši komanda skiriasi nuo kitų. Mes norime dar daugiau“, – kalbėjo J.M.Calderonas.
„Olimpinis auksas? Pabandysime. Dėl to mes ir žaidžiame krepšinį“, – pridūrė Ispanijos rinktinės įžaidėjas.
Jis prisiminė ir pasaulio čempionato auksą, kurį Ispanijos rinktinė iškovojo 2006 metais. „Kiekviena pergalė kitokia. 2006-ųjų pergalė buvo ypatinga. Ji pakeitė kai kuriuos dalykus, įskaitant ir mūsų pasitikėjimą savimi. Tada mes supratome, kokie stiprūs esame. Štai todėl pasaulio čempionatas, vykęs Japonijoje, mus toks svarbus.“
Paklaustas, ar neatrodo, jog Ispanijai tiesiog pasisekė, kad viena karta padovanojo tiek talentingų krepšininkų, J.M.Calderonas šyptelėjo: „O, taip. Nuo 1998 metų mes esame kartu. Nuo tada, kai mums buvo maždaug po 15. Penki šeši žaidėjai žaidžia ir šioje rinktinėje. Mūsų komanda išties kitokia“, – teigė J.M.Calderonas.