Tęsiant fotografijų parodą bei simboliškai Kauno miesto „širdį” tituluojant Lietuvos krepšinio sostine, autorių fotografijomis visą rugsėjo mėnesį bus papuošta Laisvės alėja. Praeiviai turės galimybę stebėti didelio formato R. Požerskio ir R. Rakausko kūrinius, paversiančius šią pėsčiųjų gatvę – krepšinio fotografijų oaze.
„Manau, nerastume mūsų margam pasaulyje ir jo dar margesnėje istorijoje valstybės, kurios tauta, galingesnių ir didesnių prispausta, nutildyta, nuo pasaulio paslėpta, o vis dėlto sugebėtų vos per vieną dešimtmetį atgimti du kartus! Ko gero, tik Lietuva. Ir tik XX amžiaus devintajame dešimtmetyje. Nuo 1982-ųjų tautą atgimimui ėmė kelti „Žalgirio“ vyrai, o nuo 1988-ųjų – Sąjūdis. O iš esmės, „Žalgirio“ vyrų ir Sąjūdžio žadinti ir pažadinti žmonės buvo tie patys – ta pati vyresnioji arba jau vyriausioji šiandieninės Lietuvos žmonių karta. Sąjūdžio kūrėjai ir vadovai, žinau, nelabai susižavės tokia dviejų atgimimų „teorija“. Ims murmėti: Lyginti Sąjūdį su „Žalgiriu“?.. Šventvagystė!“
Ar bus jau pamiršę patys, kokia vienybe alsavo Lietuva tada 82-aisiais, kai pats žodis „sąjūdis“ Lietuvoje dar buvo vartojamas gal tik kūno kultūros masiškumui įvardinti: „fizkultūrininkų sąjūdis“. O gal „Žalgirio“ atgimime buvo mažiau euforijos nei Sąjūdžio Atgimime? O gal mažiau jame buvo Lietuvos? Tai kas, kad tada į Vingio parką ketvirtis milijono nesusirinkdavo. Bet „Žalgiris“ su Maskvos Centriniu armijos sporto klubu (CASK) žaidė ne parkuose, o mažutėje Kauno sporto halėje, tačiau tomis valandomis, kaip ir vėliau per didžiuosius Sąjūdžio mitingus, Lietuvos miestų ir miestelių gatvėse galėjai pamatyti tik vieną kitą į krepšinio transliaciją vėluojantį automobilį, o kaime būdavo tylu tylu – tik šunys sukaukdavo reaguodami į savo šeimininkių, dažniausiai senų močiučių, prakeiksmus Gomelskio, Tkačenkos ir Maskvos adresu.
O kai superfinalo mūšiai vykdavo Maskvoje, didžiąją CASK sporto rūmų žiūrovų dalį sudarydavo krepšinio aistruoliai iš Lietuvos, o ypač iš Kauno. Tarsi dabar regiu link sporto rūmų plaukiančią minią, dainuojančią lietuviškas dainas. Vienas kaunietis nedainuoja, graužia obuolį, Baigęs meta graužtuką į šiukšliadėžę, esančią už keliolikos metrų. Ir pataiko! Šalia manęs stovintis būrelis maskviečių išvydę šį metimą, praranda amą, krūpteli, susigūžia o vienas taria: “Vidiš? Oni vsie takije. (Matai? Jie visi tokie).
Mes iš tiesų tada buvome visi tokie. Kažkokie kitokie. Lietuva buvo kitokia – „Žalgirio“ vyrų pažadinta iš miego.
Krepšinis mums tada buvo ne vien sportas. Ir ne tik mums. CASK krepšininkai irgi kūrė savo politiką, visiškai skirtingą nei žalgiriečiai. Jiems reikėjo, kad tarybinei armijai atstovaujantis klubas būtų „legendinis ir nenugalimas“ ir pasauliui skelbtų, kad tokia yra ir jo atstovaujama armija. O „Žalgiris“ buvo pagrindinė kliūtis jam būti tokiu simboliu. Gomelskiui teko į klubą mobilizuoti visus geriausius TSRS krepšininkus ir „Žalgiriui“ tada iš esmės tekdavo grumtis jau ne su CASK, o TSRS rinktine.
Todėl „Žalgirio“ atgimimas buvo Sąjūdžio atgimimo generalinė repeticija. Joje būsimieji sąjūdžio vadovai pamatė iki kokio laipsnio dar galima mus pažadinti. Išgirdo pirmąkart tūkstančius mūsų, skanduojančius žodį LIETUVA. Drįsčiau sakyti, Lietuvos piliečiais tapome ne tada, kaip gavome lietuviškus pasus, o kai išdrįsome garsiai skanduoti LIETUVĄ! Ir jau po kelerių metų Žalgirio dvispalvė virto Lietuvos trispalve Sąjūdžio rankose.
Tačiau tarp šių dviejų atgimimų buvo vienas skirtumas. Sąjūdžio atgimimas buvo prisidengęs Gorbačiovo „perestroika“. „Žalgirio“ atgimimas negalėjo prisidengti Gomelskio „perestroika“ (visų geriausių TSRS krepšininkų mobilizacija kovai su „Žalgiriu“). Taigi „Žalgirio“ atgimimas kilo vien tik iš vidaus – iš pačios Lietuvos. Iš šitų nepaprastų „Žalgirio“ vyrų“, – teigia parodos organizatoriai.
Kas: paroda „Legendiniai Žalgirio vyrai“
Kur: Kauno fotografijos galerijoje, Rotušės a. 1 / Vilniaus g. 2
Kada: rugsėjo 13 dieną 17 val.
