Su Mindaugu Katelynu pasikalbėjome po ULEB Europos taurės finalo Italijoje. Ten Sevilijos „Cajasol“ nužygiavo iki finalo, bet lemiamas rungtynes dėl čempionų vardų pralaimėjo Kazanės „Unicks“ klubui. Finale lietuvis surinko 10 taškų ir buvo pastebimas aikštėje. Pats 28-erių sportininkas prisipažino, kad sunkiai valdė emocijas po pralaimėto finalo, tačiau šį sezoną įvertino aukščiausiu balu.
– Su komanda pasiekėte Europos taurės finalą, nors likote antri. Ką tau reiškia šis pasiekimas?
– Sezono pradžioje niekas netikėjo, kad galime pasiekti finalą. Žinoma, po finalo jautėme apmaudą, tačiau nuveikėme didelį darbą ir negalime skųstis. Išslydo auksas iš rankų, ką darysi. Sunkiausia buvo matyti varžovus, lipančius ant nugalėtojų pakylos. Visgi aš pirmą kartą savo karjeroje žaidžiau tokio lygio finale. Tai milžiniška patirtis.
– Favoritus visuomet slegia didesnė atsakomybė ir spaudimas. Jūsų komanda tapo „tamsiuoju arkliuku“. Kur slypėjo jūsų sėkmės paslaptys?
– Galbūt puikūs tarpusavio santykiai. Žaidėjai labai palaiko vieni kitus. Kai sekasi ir kai nesiseka. Mūsų komandoje yra labai daug patyrusių žaidėjų, kurie ta patirtimi moka dalintis. Žinote, labai jautėsi krepšininkų atsidavimas: kai kurie buvo traumuoti ir žaidė su nuskausminamaisiais. Jie buvo taip užsivedę, kad nė nebūtum pagalvojęs apie jų skausmus. Aš asmeniškai taip pat atidaviau viską, ką galėjau. Negali tausoti savęs, kai žaidi svarbiausius sezono mačus.
– Pusfinalyje palaužėte šeimininkus Trevizo „Benetton“ krepšininkus. Tai buvo saldžiausia sezono pergalė?
– Be jokios abejonės. Paskutinį kartą, kai žaidėme jų arenoje taip gavome į kaulus, kad šįkart atvykome maksimaliai pasirengę. Žinojome, kad lauks kietas mūšis, teisėjai leis žaisti agresyvų krepšinį ir mums pavyko atsirevanšuoti už ankstesnes nesėkmes.
– Trevize žaidžia kitas lietuvis Donatas Motiejūnas. Teko pabendrauti?
– Su Donatu esame geri bičiuliai. Dažnai pasiskambiname, pasišnekučiuojame. Jis šaunus vaikinukas ir tikrai vienas perspektyviausių Europos krepšininkų. Donatas eis toli (šypsosi).
– Kaip pats vertini savo sezoną Ispanijoje. Koks tavo vaidmuo komandoje?
– Šis sezonas buvo labai banguotas. Žaidžiu aukšto lygio komandoje, kurioje vietos aikštėje vertas kiekvienas. Ūgis, energija ir greitis – manau mane pakvietė dėl šių savybių. Mūsų komandoje akcentuojama gynyba, o aš tikau tokios koncepcijos žaidimui. Priešingai, nei praėjusį sezoną Alikantėje. Kai komandoje yra tiek daug gerų žaidėjai, kasdien stengiesi būti už juos geresnis. Manau iš šio sezono bus galima daug ko pasiimti.
– Esi ketvirtos pozicijos žaidėjas. Svorio nepritrūksta?
– Svoris – mano amžina problema. Vasarą pavyksta priaugti, o tik sezonas prasideda ir svoris vėl krinta. Užtat galiu išnaudoti šoklumą ir greitį (šypsosi).
– Sausio mėnesį žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimų, kad esi nebereikalingas „Cajasol“ komandai. Buvo pagrindo tokiems gandams?
– Aš asmeniškai šią informaciją girdėjau tik iš žiniasklaidos. Nei agentas, nei komandos vadovai nieko nesakė. Buvo kalbų, jog komanda nori įsigyti kitą šios pozicijos žaidėją, bet gal tai buvo tiesiog žiniasklaidos išpūstas burbulas. Tą patį teko patirti Milane, bet tokiems gandams ir tuomet nebuvo pagrindo, o komanda su manimi pasirašė dvejų metų kontraktą.
– Prieš kelis mėnesius po varžovo smūgio alkūne atsidūrei ligoninėje. Rimtų sužeidimų nepatyrei?
– Paskutinę sekundę kovojau dėl kamuolio ir varžovas su pečiu kirto man į smakrą. Skilo dantis, pradėjo suktis galva, bet nieko rimta nenutiko. Jau kitą dieną galėjau treniruotis. Ačiū Dievui šį sezoną traumų pavyko išvengti(spjaudosi per petį). Kol kas tikrai labai gerai jaučiuosi. Komandą retino žaidėjų traumos ir net labai sunkios, bet man sezonas klostėsi puikiai.
– Iki Europos krepšinio čempionato lieka vis mažiau laiko. Po sezono grįši į Lietuvą?
– Taip, iš karto.
– Ar tau jau teko kalbėtis su trenerių štabu, vyriausiuoju treneriu Kęstučiu Kemzūra?
– Su treneriu kalbėti neteko, bet kiek pasikalbame su žaidėjais, Kęstutis Kemzūra anaiptol ne su visais ir kalbėjosi. Jis labai teisingai elgiasi, nes leidžia žaidėjams susikoncentruoti ir užbaigti darbus klubiniame krepšinyje.
– Ar jautiesi pasirengęs žaisti Lietuvos rinktinėje?
– Fiziškai, psichologiškai? Tikrai taip. Noras yra begalinis. Du metus iš eilės nepavyko atstovauti rinktinei, todėl tikiuosi, jog trečias kartas nemeluos. Ko negauni, to dar labiau norisi. Dėsiu visas pastangas, treniruosiuosi iš visų jėgų, kad sulaukčiau galimybės atstovauti Lietuvai. Žinau, kad konkurencija bus milžiniška. Bet tai tik į naudą ir patiems žaidėjams, ir komandai.
– Linas Kleiza greičiausiai negalės padėti Lietuvos rinktinei. Esate tos pačios pozicijos žaidėjai. Turi daugiau vilčių prasibrauti į keturioliktuką?
– Sunkiausia užduotis teks treneriui. Linas buvo komandos variklis ir reikės rasti būdų, kaip jį pakeisti. Sutinku, kad aš turėsiu daugiau šansų, tačiau tai dar nieko nereiškia. Aš būsiu tik vienas iš daugelio, galinčių užpildyti šią spragą.
– Jau žinai savo kito sezono planus?
– Mano kontraktas galios dar vieną sezoną, todėl tikiuosi likti Ispanijoje (šypsosi).
