Pristatome interviu su medicinos mokslų daktaru, docentu Sauliumi Čaplinsku, kuris Lietuvoje turbūt daugiausiai gali pasakyti ŽIV/AIDS tema. Nes šia sritimi domisi ir joje dirba jau daugiau nei du dešimtmečius. Jis mums atsakys į pačius įdomiausius klausimus susijusius su ŽI virusu, atskleis šokiruojančius faktus.
Kokie užsikrėtimo ŽIV atvejai labiausiai sukrėtė pasaulio visuomenę?
Išskirčiau nelaimes Rumunijoje ir Rusijoje. Rumunijoje kilus sunkiai ekonominei ir socialinei krizei, elektra šalyje būdavo tiekiama tik kelias valandas per parą. Ligoninėse daugkartinio naudojimo stikliniai švirkštai būdavo prastai sterilizuojami. Dėl šios priežasties tūkstančiai žmonių buvo užkrėsti ŽIV, diduma jų – vaikai. Spėjama, kad tai metais Rumunijoje užkrėsta ŽIV nuo 15 iki 20 tūkstančių vaikų.
Panašiai atsitiko ir Elistoje, Rusijoje (1985 m.), kai ligoninėje nuo vieno ŽIV užkrėsto naujagimio per nesterilius švirkštus buvo užkrėstas 41 vaikas. Vėliau išaiškinta, kad vaikai užkrėtė ir 8 mamas, kurios maitino juos krūtimi.
Nagrinėjant ŽIV plitimo geografiją matyti, kad Lenkijoje užsikrėtusių žmonių taip pat nedaug. Visi žinome – mūsų kaimynai lenkai labai religingi. Gal kaip tik Dešimt Dievo įsakymų jiems padeda išvengt lytiniu būdu plintančios infekcijos?
Jeigu tikėjimas visuotinis ir tikras, ne apsimestinis, tai, aišku, padeda. Žinoma, jeigu žmogus gyvens pagal Dešimt Dievo įsakymų, rizika užsikrėsti ŽIV bus labai nedidelė, bet vis tiek išliks, nes būtina, kad partneris taip pat gyventų pagal Dešimt Dievo įsakymų. Net ir apsimestinis tikėjimas šiuo atveju geriau nei jokio, tai drausmina žmogų. Gyvenimas parodys, kaip katalikiškoje Lenkijoje bus toliau – ar nuostatos, kurios pristabdė tėvus, išliks ir jomis remsis jaunoji karta.
Kartais valstybės, siekdamos įveikti kokias nors problemas, imasi griežtų veiksmų. Ar pasaulyje nebuvo bandoma stabdyti ŽIV plitimo, pavyzdžiui, verčiant tikrintis dėl ŽIV kurią nors į rizikos grupę įeinančią visuomenės dalį?
Būta įvairių mėginimų. Griežčiausiai infekcijos plitimą mėginta tramdyti Kuboje. Epidemijos plitimo pradžioje, kai Kubos kareiviai grįždavo iš užsienio misijų, ypač iš Afrikos šalių, juos parplukdęs laivas stovėdavo reide, nes grįžusiuosius tikrindavo dėl ŽIV. Kareivių ilgai neleisdavo į krantą ir laukdavo, kol praeis inkubacinis ŽIV laikotarpis. Jei paaiškėdavo, kad laive yra užsikrėtusių asmenų, juos išsiųsdavo į kitą salą, į kalėjimą. Tokios priemonės, žinoma, nepateisinamos, be to, jos neveiksmingos. Jei bandytume sekti Kubos pavyzdžiu, tai žmogus imtų vengti diagnostikos, ne keistų savo elgesį.
ŽIV – ne tik medikų reikalas. Tai ir socialinė bei ekonominė problema.
Ar kalbate apie pinigus?
ŽIV pasauliui kainuoja ir kainuos labai daug ne vien skausmo ir artimų žmonių netekčių, bet ir pinigų. Portugalijoje ŽIV infekcijai gydyti vien vaistams per metus išleidžiama daugiau nei 150 milijonų eurų. Ten gana daug AIDS atvejų, tai yra kai ŽIV infekcija diagnozuojama vėlyvos stadijos ir žmogus jau serga. Didžiuma sergančių žmonių – imigrantai iš Afrikos. Taigi ŽIV problema susijusi ir su imigracijos politika.
Valstybinės ligonių kasos duomenimis, šiandien Lietuvoje vieno ŽIV infekuoto asmens priešvirusinių vaistų, be kurių žmogus neišgyventų, metinio finansavimo užtikrinimui du žmonės turi dirbti visus metus, mokėti mokesčius ir nesirgti. Nesumku paskaičiuoti, kad 1 ligonis per 20 metų valstybės biudžetui kainuos apie 1 000 000 litų. Estija, kur ŽIV paplitimas vienas didžiausių Europoje, šiandien jau priverta 23 kartus daugiau nei Lietuva išleisti valstybės biudžeto lėšų ŽIV infekcijos gydymui. Tai šaliai tapo didele ekonomine problema.
O gal galite pasakyti pavyzdžių, kai nėra to bloga, kas neišeitų į gerą.
Toks pavyzdys Vokietija. Dėl politinės izoliacijos Rytų Berlyne ŽIV buvo paplitęs daug mažiau negu Vakarų Berlyne. Kai kurios Rytų Berlyno šeimos (apie trečdalį ar net du trečdalius gyventojų) nuolat žiūrėdavo Vakarų Berlyno televiziją, juos pasiekdavo informacija apie ŽIV, jie žinojo, kad ten, už sienos, plinta tokia infekcija. Kai griuvo Berlyno siena, daug kas manė – ŽIV paplis abiejų Vokietijų teritorijoje, bet taip neįvyko – rytinėje pusėje infekcijos atvejų daug mažiau. Žinoma, plito ir sekso turizmas, vieni žmonės vyko iš rytų į vakarus, kiti iš vakarų į rytus, bet ŽIV protrūkio nebuvo – matyt, dėl labai sėkmingos prevencijos kampanijos. Kas atsitiko vėliau? Buvo sumažinta lėšų prevencijai, pagerėjo gydymas, labai sumažėjo mirtingumas nuo ŽIV, o tikėtina gyvenimo su ŽIV trukmė jau mažai skiriasi nuo gyvenimo be ŽIV. Ir... žmonės nustojo saugotis. Dabar matome naują ŽIV plitimo bangą – ji užliejo Vokietijos gėjus.
Kitas pavyzdys – Tailandas. Žinome, kad tai sekso turizmo šalis. Kai Tailando vyriausybė ėmė aktyviai plėtoti prevencijos kampaniją, propaguoti apsaugos priemones – prezervatyvus ir kita, labai greitai sumažėjo ŽIV infekcijos atvejų.
Dar vienas pavyzdys – Brazilija. Čia ŽIV ir AIDS labai paplitę. Bet šalis gavo išimties teises gaminti generinius vaistus, kurie ženkliai pigesni. Ten gausiai diegiamos gydymo programos, ir mirčių nuo AIDS labai sumažėjo. Jau minėjau, kas atsitiko Rumunijoje, kiek vaikų buvo užkrėsta ligoninėse per nesterilius švirkštus, bet dabar šioje šalyje labai daug dėmesio skiriama vaikams gydyti nuo ŽIV infekcijos ir AIDS. Rumunai pasiekė gerų rezultatų.
Dažnai Jus matome įsisegusį raudoną kaspinėlį. Papasakokite, ką reiškią šis simbolis ir kas jį sugalvojo?
Pradžioje tai buvo tarsi gėjų solidarumo simbolis, vėliau jis tapo tarptautiniu kovos su ŽIV ir solidarumo su sergančiaisiais AIDS ženklu. Atsiradus pirmųjų vaistų infekcijai gydyti, ne kiekvienas virusu užsikrėtęs žmogus galėjo jų nusipirkti, tačiau tik vaistai tuomet galėjo bent kiek atitolinti mirtį. San Franciske atsirado grupelė žmonių, kurie ėmė plėšti vaistines, vogti šį vaistą. Vagystės vietoje jie palikdavo raudoną kaspiną – kaip ženklą, kaip savotišką protestą. Jokių kitų vaistų neliesdavo, tik AZT (pirmasis vaistas ŽIV infekcijai gydyti). Paskui išdalydavo juos draugams arba, jei žinodavo, kur gyvena AIDS ligonis, palikdavo prie durų dovanų. O kas gi nenorės gauti dovanų keleto mėnesių ar metų daugiau gyvenimo? Ši organizuota akcija tapo ir pagalbos, ir solidarumo su AIDS sergančiais bei ŽIV paveiktais žmonėmis ženklu. Segintis raudonojo kaspino ženklelį žmogus yra pasirengęs kalbėtis apie ŽIV/AIDS.
Sveikatos požiūriu žmonijos istoriją galima skirstyti į tarpsnius iki ir po ŽIV. O pati infekcija? Nors ji palyginti nauja, matyt, jau turi savo istoriją.
ŽIV istoriją galima skirstyti į periodus. Vienas iš jų – iki žinomo Holivudo aktoriaus Rocko Hudsono mirties 1985 metų spalį, kai aktorius buvo pavadintas pirmąja XX amžiaus žmonijos maro auka. Iki tol daug kam atrodė, kad tai tik gėjų, įvairių padugnių liga... Bet kai mirė Holivudo žvaigždė, kino mėgėjų numylėtinis, visiems nuskambėjo įspėjamasis skambutis.
Galima skirti periodą iki Ryano White’o – amerikiečio paauglio, sirgusio kraujo hemofilija, kuris buvo užkrėstas ŽIV perpilant kraują, – mirties 1990 metais ir po jos. Paauglio istorija privertė visus suklusti ir dar kartą įsitikinti, kad ŽIV užsikrečia ne tik gėjai. 1991 metais dainininko, pianisto Freddie’o Mercury’o mirtis nuo AIDS vėl sukrėtė pasaulį, tais pačiais metais apie tai, kad yra užsikrėtęs ŽIV, visuomenei atvirai pranešė krepšininkas Magicas Johnsonas. Po žymaus krepšininko ir publikos numylėtinio viešo prisipažinimo atsirado naujas reiškinys, pavadinta „Magic efektu“.
Po žymaus krepšininko ir publikos numylėtinio viešo prisipažinimo atsirado naujas reiškinys, pavadinta „Magic efektu“ – masiškai padaugėjo savo sveikata susirūpinusių baltaodžių moterų, panorusių atlikti ŽIV testą. 1993 metais nuo AIDS mirė pasaulinio garso baleto šokėjas Rudolfas Nurijevas. Didelę įtaką darė ir Holivudas, kur buvo kuriami vaidybiniai filmai šia tematika. Po šių faktų visuomenė tapo atviresnė, nuoširdesnė ir suprato – liga gali ištikti kiekvieną, todėl būtina skirti kuo daugiau dėmesio jos prevencijai ir gydymui. Daugelyje pasaulio šalių AIDS nebėra išskirtinės žmonių grupės problema, ji – visuotinė.
Lietuvoje kol kas padėtis tokia: ŽIV paplitimas dar nedidelis ir daugiausia apima socialiai „nepatrauklius“ visuomenės sluoksnius.
Amerikoje ir Vakarų Europoje jau viskas kitaip. Ten ši nelaimė palietė įvairius visuomenės sluoksnius, todėl į aktyvią prevencijos veiklą įsitraukia garsūs žmonės, tie, kurių žodis svarbus. Po jų akcijų į AIDS problemą vėl krypsta pasaulio visuomenės dėmesys, nes jie primena – saugokime save ir kitus.
Esminis lūžis įvyko 1996 metais, atradus proteazės inhibitorius (naują grupę vaistų nuo ŽIV infekcijos). Jie suteikė naujų vilčių. Nuo tada gydymas buvo kur kas sėkmingesnis, ir ŽIV infekcija iš neišvengiamai mirtinos tapo palyginti gerai kontroliuojama lėtine liga.
Ar atrodė, kad Lietuva – šalis, kurioje virusas gali plisti itin sparčiai?
Pasaulio sveikatos organizacija teikė ir teikia daugybę metodinės medžiagos ir žinių apie ŽIV. Vienas iš svarbiausių dalykų, kurį sužinojau ir įsisąmoninau, – apie ŽIV visuomenei reikia sakyti tik tiesą ir tuojau pat. O prognozuodami turime būti atsargūs, juk numatyti ne viską įmanoma. 1991 metais labai mažai buvo kalbama apie narkotikus ir jų sąsajas su ŽIV. Per mažai dėmesio nuo pat pradžių buvo skiriama šių problemų sąsajoms, nepagalvota apie Rytų bloko šalis, kur pasikeitus socialinei ekonominei santvarkai susidarė labai palankios sąlygos plisti ŽIV. Atsivėrė didžiulis visuomenės pūlinys – narkotikų vartojimas. Supratome, kad tai gali tapti svarbu ir mums. Pirmuosiuose viešuose renginiuose pavyko atkreipti visuomenės dėmesį ne tik į ŽIV, bet ir į šios infekcijos sąsajas su narkotikų vartojimu. ŽIV visuomenei reikia sakyti tik tiesą ir tuojau pat. O prognozuodami turime būti atsargūs, juk numatyti ne viską įmanoma.
Puikiai prisimenu – ateina į mano kabinetą savanorio uniforma vilkintis Almantas iš Druskininkų (tai tikras vardas; su režisieriumi Raimundu Sipavičiumi esame netgi sukūrę apie Almantą filmą, tik gaila, jau po jo mirties) ir sako: „Daktare, aš Almantas iš Druskininkų, vartoju narkotikus. Ką daryti? Kaip man apsaugoti nuo ŽIV savo „chebrą“?“ Įsidėmėkime – 1991 metai. Pats kiek sutrikau ir pagalvojau, ką daryti tokioje situacijoje, ką pasiūlyti. Pasakiau jam: „Galiu tau duoti literatūros apie ŽIV. Galime jums duoti vienkartinių švirkštų, prezervatyvų. Pasakok, aiškink draugams, kaip ŽIV infekcija susijusi su narkotikais ir lytiniais santykiais.“
Daugelyje sričių žmonės siekia nuspėti ateities įvykius. Gal esama mokslinės metodikos, kuria remiantis galima prognozuoti, kiek visuomenėje yra užsikrėtusiųjų ŽIV ir kaip greitai infekcija gali plisti?
Kartais juokaujama, kad yra trijų rūšių melas – akiplėšiškas melas, melas ir statistika. Dažnai girdžiu klausimą: kiek iš tikrųjų Lietuvoje yra ŽIV užsikrėtusių asmenų? Norint atsakyti į šį klausimą, neužtenka žinoti, kiek asmenų diagnozuota ŽIV. Dažniausiai ŽIV plitimas siejasi su rizikinga elgsena, todėl svarbiausia ir sudėtingiausia tiksliai nustatyti, kiek yra rizikingai besielgiančių asmenų. Pagal tai, kiek asmenų yra didžiausia rizika užsikrėsti ŽIV ir kokia jų dalis jau užsikrėtę, apskaičiuojamas tikėtinas užsikrėtusiųjų ŽIV skaičius. Remdamiesi visais turimais duomenimis nustatėme, kad 2007 metais Lietuvoje galėjo būti nuo 1200 iki 4600 ŽIV užsikrėtusių asmenų. O 2009 metų pradžioje Lietuvoje buvo įregistruotas 1401 ŽIV užsikrėtęs asmuo. 2011 m. gegužės pradžioje Lietuvoje užregistruota viso 1761 ŽIV infekcijos atvejis.
Ar pakako psichologinių žinių pranešti žmogui sukrečiančią žinią: „Jūs užsikrėtęs ŽIV“?
Pranešti šią žinią nebūdavo paprasta, ypač pradžioje, kol dar nebuvo paveikaus gydymo. Tai buvo kone tolygu mirties nuosprendžiui, taigi patiems medikams tekdavo išgyventi stresą. Daliai Lietuvos pacientų ŽIV diagnozė būdavo nustatoma vėlyvos stadijos, kai jie jau sirgo AIDS. Taigi tekdavo atsakyti į klausimą, kiek liko gyventi, – penkeri, šešeri metai ar kiek daugiau. ŽIV diagnozės jokiu būdu negalima pranešti telefonu ir patartina to nedaryti penktadienį, nes žmogus savaitgalį paliekamas vienas su bloga žinia ir įkyriomis mintimis, – tai viena iš Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijų. Reakcijų būta įvairiausių. Niekada nepamiršiu, kaip vienas išsilavinęs užsikrėtusio ŽIV žmogaus tėvas prašydavo susitikti gatvėje, sutemus, visaip saugojosi, kad mudviejų kas nors nepamatytų ir neatpažintų.
Niekada nepamiršiu, kaip vienas išsilavinęs užsikrėtusio ŽIV žmogaus tėvas prašydavo susitikti gatvėje, sutemus, visaip saugojosi, kad mudviejų kas nors nepamatytų ir neatpažintų. Jam buvo nepakeliamai sunku sužinojus, kad jo sūnus gėjus, o tai paaiškėjo, kai sūnus užsikrėtė ŽIV. Jautė didžiulį pyktį, nuostabą, jausmai pynėsi ir netgi virsdavo neapykanta, noru sunaikinti sūnų.
Daug kalbėjomės su šiuo tėvu, kol galiausiai, nors ir labai sunkiai, jis susitaikė su tiesa ir galėjo toliau bendrauti su sūnumi. Prisimenu ir kitokį pavyzdį – vienas taip pat išsilavinęs žmogus, kurio sūnus jau buvo suaugęs vyras, niekaip nesiryžo prisipažinti sūnui esąs ŽIV nešiotojas. Žmona apie tai žinojo, bet taip pat nedrįso pasakyti sūnui. Tačiau kartą slepiama tiesa tapo žinoma – sūnus atsitiktinai sužinojo apie tėvo ligą ir niekaip negalėjo atleisti, nes paaiškėjo ir tai, kad tėvas lytiškai santykiavo su vyrais ir taip užsikrėtė ŽIV. Tas žmogus jau miręs, bet žinau, jog labai išgyveno, kad sūnus nesuprato jo ir jam neatleido. Pacientams aiškiai sakydavome ir sakome, kad jie patys turi pagalvoti apie teigiamus ir neigiamus dalykus, kurių kils, kai jie apie diagnozę praneš kitiems, todėl patys turi nuspręsti, kam pranešti apie ligą – šeimos nariams, giminėms, kolegoms. Žmogui labai svarbu turėti ką nors, kuo galėtų pasikliauti, pasikalbėti, sulaukti supratimo.
Ko gero ši diagnozė dėl to ir būdavo baisi, kad visada turėdavo „antrą dugną“ – po ja slėpdavosi dar viena, dažnai labai intymi, paslaptis.
Amerikiečių mokslininkas Ronaldas Bayeris netgi pasiūlė sąvoką – ŽIV išskirtinumas. Ką jis turėjo omenyje? Jei kitų ligų atvejais kartais atlikdavome tyrimus, neatsiklausę žmogaus, ŽIV atveju negalima daryti ŽIV tyrimo be ikitestinio konsultavimo. Dabar aišku, kodėl. Juk kartu, nustačius infekciją, atskleidžiami tam tikri žmogaus asmeninio gyvenimo dalykai. Kitas dalykas – tekdavo pasakyti užsikrėtusiajam ŽIV, kad ateis laikas, kai jis susirgs AIDS, o AIDS baigiasi mirtimi. Pradžioje tokia buvo tiesa. Dabar, kai atsirado gana paveikių vaistų, diskutuojama, ar ši liga vis dar išskirtinė daugeliu atžvilgių.
Kviečiame Lietuvos visuomenę sąmoningai rūpintis savo ir aplinkinių sveikata.
Atlikite nemokamą ŽIV testą. Vietas, kuriose galima tai padaryti, rasite čia: www.aids.lt.