Paprastuose degimo varikliuose oras maišosi su benzinu už degimo kameros ribų, o varikliuose su tiesioginiu įpurškimu kuro mišinys patenka tiesiai į degimo kamerą.
Iš tiesų inžinieriai apie šią technologiją galvojo kur kas anksčiau. „Mercedes-Benz“ variklį su tiesioginiu įpurškimu naudojo savo 300SL modeliui jau 1950 m.
Kaip ji veikia?
Vidaus degimo variklyje oras maišosi su benzinu ir įpurškiamas į degimo kamerą. Benzinui reikia oro, kitaip jis neužsidegs.
Tiesioginio įpurškimo technologija įpurškia benziną tiesiai į degimo kamerą, o oras ateina per šalia esantį vožtuvą. Inžinerijos žinovai šį reiškinį vadina „liesesniu“ degimo procesu. Paprasčiau kalbant, varikliui reikia mažiau degalų, kad sukurtų tokią pat jėgą, verčiančią judėti stūmoklius.
Kadangi degalai į degimo kamerą keliauja trumpiausiu įmanomu keliu, jie yra šaltesni. O šaltesni degalai gali būti stipriau suspausti, ir taip sukurti daugiau galios.
Kodėl man to reikia?
Todėl, kad variklis su tiesioginiu įpurškimu tuo pat metu dovanoja jums daugiau galios ir mažesnes degalų sąnaudas.
Kai 2008 m. „General Motors“ pristatė „Cadillac CTS“, pirkėjai galėjo rinktis modelį su 3,6 litrų V6 varikliu, turinčiu tiesioginio įpurškimo sistemą, arba su tradiciniu varikliu.
Variklis su tiesioginio įpurškimo sistema išvystė 304 AG, o tokio paties tūrio variklis su tradicine kuro mišinio maišymo prieš degimo kamerą sistema - 263 AG. Šis pavyzdys akivaizdžiai rodo, kodėl būtų galima norėti tiesioginio įpurškimo sistemos.
Ar variklis su tiesioginiu įpurškimu turi trūkumų?
Tiesioginio įpurškimo variklis kainuoja pora šimtų dolerių daugiau, nes jį sudėtingiau pagaminti, jį sudaro šiek tiek brangesnės dalys. Didesnę kainą lemia ir modernesnė kompiuterinė sistema, valdanti variklį.
Nors keliais šimtais brangesnis variklis galbūt neatbaido pirkėjų, tačiau tokius variklius brangiau ir remontuoti.
