Kalbame apie kolektyvą, kuris senutėliu 1994 m. „Citroen XM“ apkeliavo didžiąją dalį Europos. Lietuviškos žiniasklaidos kanaluose daugybę kartų rodytas jų automobilis tapo tikra garsenybe ir po kelionės buvo parduotas brangiau nei vyrukai už jį mokėjo.
Verta paminėti ir faktą, kad dyzelinį 2,1 litro darbo tūrio variklį turintis automobilis buvo varomas aliejumi. Degalų tiekimo pašildymo sistemą, kuri tokio tipo kurui yra reikalinga kompanija „Biomotorai“ įrengė nemokamai, o baką tuomet dar studentais buvusių draugų kompanija papildydavo iš restoranų gaunamu panaudotu aliejumi.
Kartu su trimis bendraminčiais – Algirdu Šimkūnu, Laurynu Vilčinskus ir Živile Pašinskaite keliavęs Jonas Karklys, juokauja, kad praėjus trims metams po įspūdžių kupino nuotykio, žmonės gatvėje jo jau neatpažįsta, tačiau jei tik draugai ar pažįstami galvoja važiuoti kur nors toliau, apie tokį ekonomišką ir patogų keliavimo būdą jis vis dar sulaukia.
– Po įspūdingosios kelionės jau praėjo treji metai. Kokie ryškiausi prisiminimai liko?
– Geras klausimas. Viskas įstrigo. Įsimintinų detalių buvo labai jau daug. Iš pradžių buvo didžiulis stresas dėl to, kad keliauti sugalvojome senu automobiliu, kuris grasino mums gedimais. Visgi po kurio laiko tapo visiškai nesvarbūs jokie gedimai ir apskritai, kas nutiks su automobiliu. Tas emocinis pasiteikimas turbūt labiausiai ir įstrigo.
Kalbant apie šalis – visos buvo savotiškai įdomios, nuostabios, negalėčiau nieko išskirti. Galiu dar paminėti, kad prieš išvažiuojant į Balkanus mes apie tuos kraštus galvojome stereotipiškai. Esą ten labai blogai, pavojinga, mus gali nušaut, pagrobt ir pan.
Išvažiavome bijodami, tačiau po kokios savaitės viskas atslūgo. Tas tikrai buvo „super“, visiškai ramu, gera keliauti. Jeigu gerai atsimenu iš viso apkeliavome 14 šalių. Važiavome tik Europa – per Balkanus judėdami ratu iki Graikijos pakeliui kertant Bulgarijos, Rumunijos, Albanijos, Serbijos ir kitų šalių teritorijas.
– Minėjai, kad automobilis buvo senas...
– 1994 m. „Citroen XM“. Kai mes pasakėm „Citroen“ klubui, kad su tokia mašina važiuojame į ilgą kelionę, mus išvadino visiškais kvailiais ir pramuštgalviais. Visgi, kai išvažiavome, jie mums labai padėjo žinutėmis ir patarimais. Sakė, kad sėkmingai baigę kelionę esame didvyriai.
Tokio sprendimo iniciatorius buvau aš. Anksčiau labai mėgau „Citroenus“, patinka man jie ir dabar. Prieš tai turėjau keletą XM‘ų. Kelionėms jie labai patogūs automobiliai – dideli ir minkšti. Taip pat ganėtinai ekonomiška. Tai kodėl ne? Tik tiek, kad nežinai, kada gali pavesti.
Biudžetas buvo mažas , o toks modelis gana pigus. Kam pirkti „Passatą“, kai yra „Citroenas“? Labai minkštas, kažkiek išskirtinis...
Mus pavedė tiktai variklio pagalvės. Atsipurtė variklis ir pradėjo nutraukinėti visokius hidraulinius vamzdelius, šiaip aušinimo žarnas. Dėl to kilo įvairiausių bėdų. Kiti gedimai buvo smulkūs. Tiesa, į servisą važiuoti teko keturis kartus. Dėl vienos problemos.
Jei būtume susitvarkę pagalves Vilniuje, kelionės metu į servisą galbūt apskritai nebūtų tekę važiuoti. Kadangi tuo metu buvome studentai ir mums labai reikėjo pinigų, automobilį pardavėme. Kiek žinau, žmogus, kuris jį įsigijo dar ir dabar važinėja.
– Kaip kilo mintis pritaikyti dyzelinį automobilį aliejui? Ar perdarymo darbus atlikote patys?
– Biudžeto didelio nebuvo, o tokiais atvejais pradedi mąstyt, kaip visgi keliauti. Kažkas kažkur kažką buvo girdėjęs. Pradedi ieškoti informacijos internete ir atrandi tokius būdus. Viskas susiklostė labai greitai – paskambinome kompanijai, kuri tuo užsiima, prašydami tokios sistemos. Mainais pasiūlėme reklamą.
Iš tiesų tai buvo labai paprastai, kadangi tokia praktika taikoma gana seniai. Lietuvoje yra įmonė „Biomotorai“, kuri ir užsiima į variklių perdarymą varymui aliejumi. Jie mums irgi labai padėjo – sistemą davė nemokamai, bet iš tiesų ten nėra nieko sudėtingo.
Dyzeliniam automobiliui, kuris turi paprastą mechaninį siurblį, karštą vasaros dieną galima tiesiog pilti į baką aliejų ir važiuoti. Aliejaus ir dyzelio savybės yra labai panašios. Kiek žinau, pirmasis automobilis ir buvo varomas aliejumi, o ne dyzeliu.
Žiemai reikia pakaitinimo. Tam, kad automobilis užsivestų aliejus turi būti karštas. Sistema ten paprasta, tiesiog pritaikomas pakaitinimas tam, kad iš bako bėgantis aliejus būtų karštas. Toks jis ir paduodamas į cilindrus, tuomet automobilis vedasi ir važiuoja. Jei aliejus šaltas – variklis nedirba.
– Tačiau į „Citroeno“ baką juk pylėte naudotą aliejų...
– Kadangi vėlgi labai taupėme, kuomet degalų lygis bake smarkiai nukrisdavo patraukdavome iki kokios nors kavinės ir klausdavome, ar galime gauti seną aliejų. Balkanuose problemų kilo dėl to, kad ten nėra įstatymų, įpareigojančių surinkti panaudotą aliejų.
Jis tiesiog buvo išpilamas ant žemės ir „dzin“. Todėl vieni restoranai aliejaus turėjo, kiti – ne. Jei važiuotume per Vakarus, turbūt būtų paprasčiau, nes ten visi turi priduoti panaudotą aliejų.
Tada žinai, kad turės ir paprasčiau paimti. Nors ir Balkanuose buvo gerai. Atvažiuoji į kavinę ir sakai: „Mums reikia seno aliejaus. Pilsim į baką ir važiuosim.“ Žmonės į mus žiūrėdavo nustebę, bet dažniausiai duodavo ir judėdavom toliau. Imdavome marlę ir pildavome, mat reikalingas filtravimas nuo maisto atliekų.
– Jūs aliejaus pašildymo įrangą gavote tuomet nemokamai. Kiek ji kainuotų eiliniam vartotojui?
– Bent jau tuomet kainos prasidėjo nuo 2000 Lt, plius montavimo išlaidos. Sunkvežimiams – kiek brangiau. Šiai Vokietijoje važinėja labai daug aliejumi varomų autobusų, vilkikų. Yra jų ir Lietuvoje. Europoje nestinga kolonėlių, kuriose tu gali įsipilti aliejaus.
Jeigu į baką pilsite aliejų tiesiai iš keptuvės, jame esančios druskos po keleto metų ims gadinti variklį. Bent jau taip kalbama. Nežinau, ar tai yra tiesa.
– Automobilių perdarymo į varomus aliejumi praktika taikoma jau seniai. Kodėl Lietuvoje tai vis dar yra egzotika?
– Galbūt reikėtų, kad tuo užsiimančios kompanijos aktyviau užsiimtų rinkodara, daugiau reklamuotųsi ir kalbėtų. Vilniuje kol kas yra, berods, viena kolonėlė, kur gali pistoletu į baką pilti aliejų. Kiti žmonės galbūt dar ir tinki, nes tuo vis vien reikia užsiimt. Jeigu nori kaupti panaudotą aliejų, išeina kaip žaidimas. Gali tiesiog pirkti aliejų, nes jis visuomet maždaug litų pigesnis už dyzelį. Išfiltruotas ir atskirtas nuo druskų.
Kitose Europos šalyse situacija yra panaši kaip ir pas mus. Galbūt Vokietijoje apie aliejumi varomus automobilius žmonės žino daugiau. Daugelyje šalių po to, kai pasakai, kad tau reikia aliejaus užpildyti kuro baką, vėliau tenka 10 minučių aiškinti, kad būtent ten jį ir pilsi, o ne eisi kažko kepti. Nelabai žmonės žino.
Galbūt vis dar gajūs visokie mitai. Esą su aliejumi važiuoti blogai. Tai galbūt žmones ir varžo. Galbūt minimalus galios kritimas yra, tačiau jis beveik nejuntamas.
– Ar tiesa, kad aliejumi varomas automobilis kvepia blynais?
– Čia daugiau mitas. Automobilis skleidžia specifinį kvapą, tačiau nepasakyčiau, kad jis būtų panašus į kepamų blynų ir kad apskritai būtų aitrus.
