Alenksandro Kazakevičiaus priešininku buvo baltarusis. Nugalėjo baltarusis. Susitikime su žurnalistais po kovos atletas negailestingai keikė save. Net nelabai įmanoma perteikti jo žodžius raštu, reikėjo tai girdėti. Atletas graudino, jog kovos metu jam suskaudo ranką - joks atletas nebus tiek savikritiškas, kad pasakytų, jog blogai pasiruošė, sutriko ar pasimetė, galų gale neatsibudo laiku.
Valdemaras Venckaitis kovojo su Peru imtynininku Sixto Barrera. Rezultatas, deja analogiškas - tolyn žengė lietuvio priešininkas. Beliko tikėtis, jog įvyks stebuklas ir lietuvio priešininkas kilstelės Valdemarą iki paguodos imčių. Peru atstovas antrąją savo kovą pralaimėjo, tad lietuviui laikas pradėti galvoti apie kelionę namo. Prieš Olimpines žaidynes žurnalas "Sports Illustrated" Lietuvos delegacijai prognozavo du medalius - Virgilijui Aleknai ir būtent Valdemarui Venckaičiui.
Po imtynių sprendėme dilemą, kur vykti – stebėti Editos Pučinskaitės, ar Mindaugo Griškonio. Pasirinkome pastarąjį, mat pamanėme, jog dviratininkes jau matėme, juo labiau buvo ne Editos oras ir distancija.
Tad vykome į vandens sporto centrą. Keliavome autobusu apie valandą. Pirmą kartą buvimo Kinijoje metu autobusas buvo sausakimšas, tad teko stovėti. Šalia irklavimo takelio vyksta ir vandens slalomo varžybos, jos sutraukia labai daug žiūrovų. Autobuse veikai kondicionieriai, todėl galima sakyti, jog kelionė neprailgo.
Buvo pakeliui ir viena įdomybė – pirmą kartą buvimo Kinijoje metu mačiau avariją. Nemaža avarija, gaila, viskas jau buvo įvykę – jau buvo pilamos putos ant autobuso ir nuo kelio traukiamas mikro autobusiukas. Situacija buvo maždaug tokia - sankryžoje į autobusą su olimpiniais ženklais trenkėsi šalutiniu keliu važiavęs „mikriukas“. Iš jo liko nekas, autobusui išdužo langai. Įvykis gan rimtas, tačiau buvo labai daug kinų pareigūnų ir matėsi, jog ilgai toks vaizdelis ant kelio neišliks.
Irklavimo kanale, skirtingai nuo jau minėto vandens slalomo trasos, emocijų ir žiūrovų mažiau. Tačiau fotografuoti sportininkus labai sunku. Atstumai labai dideli, tad norint „pasigauti“ geresnį kadrą, tenka susijungti visus įmanomus objektyvus ir konverterius. Taip pat galvojau šiek tiek pafotografuoti po plaukimo, tačiau Mindaugas iš karto po finišo nuplaukė į savo angarą, irkluotojų vadinamą „elingu“ ir spaudos atstovams nepasirodė. Kaip ir daugelis, kuriems nepasiseka... Žinoma, supykau, tačiau aš žinau, jog, nepaisant jauno amžiaus, M.Griškonis yra rimtas atletas ir tai buvo ne jo iniciatyva.
Dar vienas pastebėjimas – aplink Pekiną visur gražu ir žalia, jaučiamės labai panašiai kaip ir Lietuvoj. Kelias dienas intensyviai galvojau, kad kažko trūksta ir pagaliau supratau, ko. Visam Pekine nemačiau nei vieno paukščio. Kur ne kur šmėkšteli žvirblis,maždaug vienas per parą, tačiau daugiau nieko. Taip ir prisimenu Mao Dzeduno laikų filmukus, kuriuose kinai už tam tikrą atlygį kone rankomis vargšelius gaudė. Kadangi labai myliu gamtą, žvėrelius ir paukštelius, bandžiau stebėti ir šunų bei kačių kiekį gatvėse. Situacija irgi prasta - du šunys ir vienas katinas. Negi ir čia demografinė politika galioja? Arba valdžia ir gyvūnams liepė pasislėpti žaidynių dienomis... Tiesa, karvių už miesto mačiau...
