Šiandien teko keltis anksčiau, mat moterų maratono startas buvo labai anksti. Stadiono link pajudėjome jau šeštą valandą vietos laiku. Mane labai nustebino tai, kad ir tokiu laiku stadiono prieigose buvo tiršta žmonių. Visi skubėjo į stadioną, kuriame tą rytą vyko tik viena rungtis. O tiksliau, maratono finišas. Mano skaičiavimais, kinų susirinko apie 60 tūkst. Tad jie tiesiog sėdėjo, ekrane stebėjo bėgimo eigą ir laukė finišo. Kolegos pasakojo, kad panašiai buvo ir Sidnėjuje, kuomet žmonės laukė vienos rungties finišo. Teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad tai nebuvo tikrieji sirgaliai, matyt, bilietai buvo išdalinti nemokamai, tad žmonės buvo gan atsitiktiniai. Tačiau jie nuoširdžiai džiaugėsi, galėdami pajusti olimpinę dvasią. Kad neprailgtų laukti, stadione grojo orkestras, tad publika nenuobodžiavo.
Dabar apie Živilės ir Rasos startą. Aišku, buvo baisu žiūrėt, kaip Živilė finišavo. Iškart po finišo ji atsitūpė ant žolės, užsidengė galvą rankšluosčiu ir kokias penkias minutes nejudėjo. Tik tada atsistojo ir labai lėtai, linkstančiomis kojomis pasuko išėjimo link. Rasa finišavo visai kitaip, gan žvaliai – supratau, kad mūsų sportininkės pagal bėgimo stilių yra labai skirtingos. Živilė labiau patyrusi ir distancijai atiduoda visas jėgas, kone iki sąmonės netekimo. O Rasai tai tik trečiasis maratonas, tad ji dar nemoka tolygiai paskirstyti savo jėgų. Tad finišavo ji, mano galva, per žvaliai.
Po finišo nuskubėjom į žurnalistų zoną ir laukėm mūsų bėgikių. Rasa atėjo gana greitai – ji nebuvo per daug patenkinta savo rezultatu, sakė, kad norėjo pasirodyti geriau. O Živilė vis nesirodė, kas kėlė nemažai nerimo dėl jos sveikatos.
Pradėjom žvalgytis – nuo persirengimo kambarių iki mūsų ne daugiau kaip šimtas metrų. Pasirodo, Živilė dar buvo užėjusi pas medikus, mat atsistatyti po bėgimo jai buvo sunku. Tada besiblaškydamas pamačiau, kad prie medicinos punkto stovi kokie trys greitosios pagalbos automobiliai. Tačiau jų neprireikė, pasirodė mūsų rinktinės gydytojas ir pati Živilė, kuri labai sunkiai ėjo. Čia prisistatė treneris Romas Sausaitis ir antrąkart gyvenime mačiau nelabai viliojantį vaizdą, kuomet pasiekti reikiamą vietą Živilei teko ant trenerio rankų.
Prieš dvejus metus Europos čempionate Goteborge buvo panašiai – tada jie labiau slapstėsi nuo žurnalistų. Šį kartą į mane taip pat šnairavo, tačiau tokia jau mūsų duona. Manau, kad istorijoje tai liks kaip kitoks rakursas, žvelgiant į maratoną.
Po to – kasdieninė dilema: trekas ar stadionas. Pasirinkau stadioną, juk tikrai ne kasdien mūsų sprinterės bėga Olimpinių žaidynių pusfinaliuose ir dar tokioje žvaigždžių kompanijoje. Gal net pirmą kartą Lietuvos lengvosios atletikos istorijoje. Manau, kad tai svarbiau už dviratininkes, kurios dar startuos ir kitomis dienomis.
Aišku, šį kartą Linos startas nebuvo toks ryškus, kaip vakar. Varžovės buvo labai galingos ir skirtingai nei pirmuosiuose bėgimuose, jėgų nebetaupė. Kaip sakė Lina Grinčikaitė, ji truputį pramiegojo startą, truputį jaudinosi ir dar nebuvo atgavusi jėgų po vakar dienos. Ji nebuvo patenkinta rezultatu, tačiau į Lietuvą grįš be jokios gėdos ir aukštai iškelta galva. Tai, ką ji pasiekė, tikrai yra istorinis pasiekimas. Taip ir baigėsi diena – kadangi miegojom tik porą valandų, tai grįžę į laikinus namus tik aptarėm rytdienos reikalus ir išsiskirstėm ilsėtis.
