Tad žinodamas, ką reikškia nueiti 50 kilometrų, ir nueiti ne lengvu žingsneliu, o pašėlusiu tempu, išėjęs iš viešbučio net aiktelėjau. Paprastas žmogus apsipila prakaitu nužingsniavęs dvidešimt metrų, o ką jau bekalbėt apie ėjikus.
Žinoma, organizatoriai buvo puikiai pasiruošę ir tokiam orui – trasoje buvo pastatyti savotiški dušai, ant sportininkų pilantys smulkių vandens lašelių srovę, visur pridėta kempinių su vandenių. Jomis galima apsipilti, iš jų galima ir atsigerti. Tad ėjimo trasa vaikščiojo savotiški „šlapukai“.
Žiūrinčių ėjimo varžybas, kaip visada, susirinko daug, kone visa trasa buvo apjuosta gyvu žiedu. Ėjikai varžėsi toje pat kilimine danga nuklotoje trasoje, kaip ir vakar moterys, tad apie trasą daug nepasakosiu. Greita trasa ir tiek.
Žinodamas tai, leidau sau kiek vėluoti, mat tikėjausi, kad mūsų ėjikai eidami ratu, į mano foto objektyvą pateks ne kartą. Ir koks nustebimas manęs laukė, kai, pasiekęs prie trasos įsikūrusių lietuvių būrelį, brolius Donatą ir Darių Škarnulius pamačiau jau ten. O sportininkai buvo įveikė tik pusė distancijos.
Šalia jų buvo mūsų ėjikės veteranės, Kristina Saltanovič ir Sonata Milušauskaitė. Vėl apsižodžiavome dėl termino „veteranės“, tačiau išsisukau sakydamas, kad tai provokacija iš žurnalistų pusės, kuri turėtų tapti stimulu pagalvoti ir apie Londono olimpines žaidynes ir dar geresnius rezultatus.
Broliukai, žinoma buvo nuliūdę, vienas jų (Darius) buvo diskvalifikuotas už tris teisėjų įspėjimus (ėjikų varžybose tai gan dažnas ir labai subjektyvus reiškinys, viskas priklauso nuo teisėjų nuomonės), kitam (Donatui) sustreikavo skrandis. Šios problemos jį kamavo ir anksčiau, tad po to, kai jis pasiekė olimpinį normatyvą, didelėse varžybose beveik nedalyvavo. Kaip pajuokavo komandos gydytojai, šiuo atveju ir medicina bejėgė – užšaldyti skrandžio kone keturioms valandoms jie negali. Taip pat Darius ir Donatas iš karto pareiškė, jos su didžiuoju sportu jie atsisveikina. Aš juos suprantu, žmonės pasiekė užsibrėžtą tikslą, ir olimpiečio titulas jiems vistiek liks visam gyvenimui. Kaip jie sakė, nebenori ketverius metus ruoštis, o po to pasirodyti taip pat kaip šiandien.
O Tadas Šuškevičius trasoje jautėsi it žuvis vandeny ir linksmai žingsniavo finišo link. Man jis padarė labai gera įspūdį – atletiškas, ryžtingas. Manau, iš jo iki Londono turėtų išaugti labai geras ėjikas. Kaip po finišo sakė Tadas, koją jam pakišo nepoatyrimas, jis trasoje kiek per anksti padidino tempą ir neapskaičiavo jėgų finišui. Tad savo rezultatu šiandien jis liko nelabai patenkintas, mat planavo patekti į trečią dešimtuką bei nedrąsią svajonę kautis dėl pozicijos pirmajame dvidešimtuke.
Po ėjimo dar kartą apžiūrėjom olimpinį stadioną – tai buvo savotiškas atsiveikinimas su juo. Mat daugiau niekas iš mūsų sportininkų jame nebestartuos. Šiek tiek pažvelgus atgal, galima vertinti, jog mūsų lengvaatlečiai pasirodė gerai, ir jei ne septynkovininkių nesėkmė, būtų iš vis puiku.
Kadangi šiandien žurnalistai pasipuošė žaliais marškinėliais su užrašu „Lietuva“, ta proga turėjome įdomų susitikimą. Vienas žurnalistas jau iš toli pradėjo šaukti mūsų šalies pavadinimą ir kviesti mus prieiti. Pasirodė, jog tai Brazilijos žiniasklaidos atstovas, turintis lietuviškų šaknų. Žinoma, nei žodžio lietuviškai jis nemoka, tačiau vistiek malonu, kad žmonės žino savo šaknis ir jų neslepia.
Po to laukė krepšinio arena. Šį kartą į ją atvykau gerokai anksčiau, iki lietuvių susitikimo dar buvo likusios trys valandos. Tad buvau kone pirmas. Salėje jau degė visos šviesos, viskas buvo idealiai sutvarkyta ir paruošta pusfinalio kovoms. Tad buvo labai malonu tiesiog pasivaikščioti olimpiniu parketu, ant kurio jau po kelių valandų vaikščiojo tikrąja to žodžio prasme, krepšinio dievai.
Apie rungtynes nepasakosiu, viską matėt patys. Tik per amerikiečių rungtynes prieš Argentiną man kone tiesiai ant galvos nukrito olimpinis suvenyras – žaidynių talismaniukas. Gal tai ženklas iš dangaus, kad bronza bus mūsų...?