Keletas mūsiškių susišaudė bilietus po tris tūkstančius juanių (1000 Lt), tačiau siūlomos bilietų kainos buvo nuo 6000 iki 20000 juanių (2000 iki 6600 Lt už bilietą). Besitaikantiems kartu nusifotografuoti kinams jau antrą dieną taikėme frazę „No ticket – no photo“.
Priėjusiems kinų televizijos darbuotojams ir paprašiusiems mūsų džiaugsmingai pašūkauti „LIETUVA!”, išdėjau viską, ką galvoju apie Pekino olimpinių žaidynių organizaciją, ypač bilietų skirstymą. Išsižiojusi kinė iš pradžių klausė mano prakeiksmų tirados, o po to paprašė operatoriaus daugiau nefilmuoti.
Dar keliems mūsiškiams teko stebėti unikalų vaizdą – atėmę bilietus iš perpardavinėtojo vietos policininkai persirengdavo civiliais ir pardavinėdavo atimtus iš perpardavinėtojų bilietus kiek žemesne kaina... Va čia tai lygis! Tikra olimpinė dvasia!!!
Likus kiek daugiau nei pusvalandžiui iki rungtynių pradžios pajudėjome nuo arenos vėlgi su viltimi bent pažiūrėti rungtynes per vietos televiziją. Tačiau nors per TV programą buvo numatyta tiesioginė Lietuva – Argentina rungtynių transliacija, per tą kanalą transliavo meninę gimnastiką, nes ten kinės kovojo dėl medalių... Ir kai jau pagaliau pradėjo transliuoti mūsų rungtynes, jas antrame kėlinyje staiga nutraukė, nes užsinorėjo parodyti, kaip meninės gimnatikos kinų atstovėms įteikiami sidabro medaliai...
Nuo trečiojo kėlinio pradžios jau pagaliau transliavo mūsų rungtynes. Be pertrūkių. Deja, bet vėl ketvirtoji vieta. Ir vėl be didesnio palaikymo, nes mažiausiai keturiasdešimt gerklių taip ir nepateko į salę... Prakeikiau šitą šalį!!!!!! Prakeikiau tuos silpnapročius organizatorius!!! Prakeikiau tuos mūsų olimpinio komiteto klerkus, kurie tingėjo pajudinti „š...“ dėl Lietuvos bilietų kvotų!!!
