Kas lėmė, kad po mokyklos baigimo pasirinkai su sportu visiškai nesusijusias studijas Kauno technologijos universitete. Kiek žinau, ten mokaisi tarptautinės ekonomikos specialybės. Gal mama patarė pasirinkti „žemišką“ profesiją?
Taip išėjo. Aš pati visada galvojau, kad reikia studijuoti tai, kas būtų naudinga mano ateityje. Mama apsisprendimui įtakos neturėjo. Ji visada palaiko mano nuomonę ir sprendimus. Taip buvo ir dėl važiavimo į Kauną, ir dėl studijų, ir tada, kai išvažiavau į užsienį gyventi ir sportuoti. Iš pradžių dvejojau, ar ten kur reikia įstojau. Bet pasisekė ir su grupe, ir su dėstytojais. Jie visada palaikė mane, sudarė visas sąlygas studijuoti ir sportuoti. Liko paskutiniai metai. Būčiau jau su diplomu rankose, jei ne pora metų Danijoje. Teko iš dieninio skyriaus pereiti į neakivaizdinį, dėl to užsitęsė mano mokslai.
Jei baigtum sportininkės karjerą, būtum ekonomistė?
Dirbčiau banke (kvatoja) Iš tiesų dar nelabai įsivaizduoju, ką veiksiu baigusi mokslus ir sportininkės karjerą. Tačiau džiaugiuosi, kad pasirinkau tarptautinę ekonomiką – gal ateityje būsiu susijusi su užsieniu, tarptautiniais santykiais. Man patiktų dirbti ir marketingo srityje. Mėgstu bendrauti, esu labai komunikabili – šias savybes ir norėčiau panaudoti darbe.
Grįžkim prie tavo laisvalaikio. Ką mėgsti veikti, kai nereikia galvoti apie badmintoną?
Su draugais mėgstam žiūrėti filmus. Nemėgstu senų, tik naujausius. Dramos, melodramos, komedijos – tokie filmai man patinka. To negalėčiau pasakyti apie fantastinius. Nesuprantu jų.
Įtariu, kad pasyviai ilsėtis nemoki?
Aha. Taip jau išeina. Pasideginti, pagulinėti paplūdimyje galiu kelias dienas. Būna, prisižadu sau, kad visą savaitę tik valgysiu ir gulėsiu. Tačiau po kelių dienų ima graužti sąžinė ir nutariu kokį krosą prabėgti – taip ir įeinu į aktyvų ritmą. Organizmas pats reikalauja adrenalino, aktyvumo. Net eiti lėtai nebemoku. Visur skubu, bėgu.
Sportas įpareigoja gyventi pagal gana griežtą dienotvarkę. Ar nesunku nuolat gyventi rutinoje?
Tikra tiesa, jis išmoko planuoti. Kartais draugai nesupranta, kodėl su jais susitikti noriu 18.07 val., o ne 18.15 val. Bet aš juk žinau, kad kavą galiu gerti tik 20 minučių, nes paskui reiks bėgti kitur.
Ar nuolat lėkdama pakeliui „nepametei“ draugų?
Daug nubyrėjo. Išskyrė kelionė į Kauną, vėliau Daniją. Nėra kada susitikti. Grįžtu namo – mokslai užspaudžia, artimieji pasiilgę. Su draugais susitikti sudėtinga. Bet aš stengiuosi, gal todėl turiu jų.
Ar turi jų iš sporto pasaulio? Gal tokios draugystės neįmanomos?
Turiu ir gana artimų. Aišku, kai su jais susitinki aikštelėje, draugystes reikia pamiršti, nes tampate konkurentais. Tačiau po jų vėl tampame draugais. Tai natūralu: mus vienija panašus gyvenimo būdas, pomėgiai. Susitikti pavyksta retai, tačiau nuolat palaikome ryšius internetu.
Esi simpatiška panelė, tačiau širdies draugo lyg ir neturi.
Tikrai taip. Dabartinis mano gyvenimo būdas įpareigotų tą žmogų labai taikytis. Aš nuolat keliauju, tad išlaikyti draugystę labai sunku. Mano draugas – badmintonas (juokiasi, - aut. past.). Jei draugą susirasiu, jis turėtų visur kartu keliauti. Dar vienas variantas – turėti po draugą kiekvienoje šalyje, kur esu.
Ar tau svarbu, kad vaikinas būtų sportininkas ar sportuotų? Gal nesportuojantis tavęs nesuprastų, juk būna dienų kai „neišlipi“ iš sportinės aprangos?
Bijau, kad aš pati nesportuojančio vaikino nesuprasčiau. Mano draugas bent domėtis sportu turėtų. Ką ten turėtų - privalėtų! Juk sportas – mano gyvenimas.
Sako, kad sportininkai labai prietaringi žmonės. Nevienas į varžybas neišsiruošia be specialių talismanų, turi susigalvoję įvairių ritualų. Ar tu prietaringa?
Turiu tris talismanus, kurie visada būna mano rakečių dėkle. Prieš svarbias varžybas patikrinu ir nusiraminu tik tada, kai jie vietoje. Vieną padovanojo artimieji, kitą - draugai, o trečią turiu nuo vienų varžybų, per kurias jis man atnešė sėkmę.
Gal gali išduoti, kokie tai daiktai?
Nesakysiu, po to dar kas nors pavogs (juokiasi, - aut. past.) Tokių atvejų yra pasitaikę: esu mačiusi, kad viena sportininkė neberado savo talismano, kurį anksčiau visiems rodė. Tai merginą paveikė, psichologiškai ji palūžo. Šiaip nesu labai prietaringa, bet už palinkėjimą „sėkmės“ niekada nedėkoju. 13-os dienos nebijau.
