Portalas 15min paaiškina, iš kur kilo tikėjimas, kad pilnatis veikia žmogaus psichiką, ir ką apie tai sako mokslas.
Kada atsirado tikėjimas Mėnulio galia psichikai?
Labai seniai. Visi gerai žinome žodį „lunatikas“, apibūdinantį per miegus vaikštantį ar šiaip keistai besielgiantį žmogų. Šis žodis turi gilią istoriją: Luna buvo senovės Romos Mėnulio deivė.
Dar senovės graikų filosofas Aristotelis ir romėnų istorikas Plinijus Vyresnysis svarstė, kad Mėnulis gali ne tik sukelti potvynius, bet ir veikti žmogaus smegenis. Jų logika buvo tokia: smegenys yra „drėgniausias“ žmogaus organas, todėl Mėnulis, jei gali paveikti vandenynus, gali paveikti ir smegenyse esančius skysčius.
Toks tikėjimas Europoje išsilaikė ir per Viduramžius. Šiuo laikotarpiu daugelis manė, kad žmonės per pilnatį tampa vilkolakiais ar vampyrais.
Ir šiandien daugelis tiki, kad pilnatis lemia daugybę ne itin džiugių reiškinių: neprognozuojamą žmonių elgesį, išaugusį psichiatrinių ligoninių pacientų jautrumą, didesnį eismo įvykių, epilepsijos priepuolių, savižudybių ir žmogžudysčių skaičių ar net daugiau muštynių per ledo ritulio rungtynes.
Viena apklausa parodė, kad 45 proc. universitetų studentų tiki, jog pilnaties veikiami žmonės dažniau elgiasi keistai, o 2007 m. keletas policijos departamentų Jungtinėje Karalystėje padidino patrulių skaičių būtent pilnaties naktimis. Taip siekta dorotis su neva tokiomis naktimis išaugančiu nusikaltimų skaičiumi. Paslaugų sektoriaus darbuotojai, policininkai ar ligoninių personalas – visi jie dažnai linksta keistą žmonių elgesį priskirti pilnačiai.
Deja, tikinčius, kad Mėnulis veikia psichiką, moksliniai tyrimai nuvilia. Beveik visi ryšio tarp Mėnulio fazės ir avarijų, nusikaltimų, savižudybių, kreipimųsi į psichiatrijos įstaigas bei panašių reiškinių skaičiaus ieškantys tyrimai prieina prie tos pačios išvados – tokio ryšio nėra. Nei žmogaus biologijai, nei psichikai Mėnulio fazė įtakos nedaro.
Kaip mokslininkai tai nustatė?
Ilgą laiką mokslinių tyrimų rezultatai šioje srityje buvo skirtingi. Nors dauguma tyrimų ryšio tarp Mėnulio fazės ir įvykių Žemėje nerasdavo, kai kurie atskiri tyrimai sąsajų pastebėdavo.
1991 m. Floridos universiteto psichologas Jamesas Rottonas, Kolorado universiteto astronomas Rogeris Culveris ir Saskačevano universiteto psichologas Ivanas Kelly pažvelgė į klausimą kitaip. Jie pasirinko neįprastą metodą: surinko dešimtis skirtingų anksčiau atliktų tyrimų dėl Mėnulio poveikio žmonėms ir traktavo juos kaip vieną bendrą didžiulį tyrimą.
Mokslininkai pastebėjo įdomią tendenciją: nors kai kurie tyrimai rasdavo ryšį tarp Mėnulio fazės ir kito reiškinio, tarkime, avarijų skaičiaus, kiti to paties ryšio ieškoję tyrimai jo rasti nesugebėdavo.
Tai leido mokslininkams padaryti išvadą, kad ryšio ir nėra: juk jei ryšys egzistuoja, jį radusį tyrimą turėtų pavykti pakartoti bet kokioje valstybėje, bet kokiomis sąlygomis. Jei pilnatis išties kažkaip veikia žmonių smegenis ir dėl to, tarkime, vairuotojai vairuoja ne taip atsargiai, ryšys tarp Mėnulio fazės ir avarijų skaičiaus turėtų būti fiksuojamas visur: ir XX a. septintojo dešimtmečio Niujorke, ir šeštojo dešimtmečio Londone, ir dabartinėje Lietuvoje. Tačiau taip nėra.
Bet kaip tuomet paaiškinti tyrimus, kurie tokį ryšį rasdavo?
Kritikai ėmė teigti – o galbūt yra priešingai, gal tie tyrimai, kurie rasdavo ryšį tarp Mėnulio fazės ir žmogaus psichikos, tiesiog buvo atlikti geriau? Norėdami tai patikrinti, mokslininkai žengė kitą žingsnį – ėmė atidžiau nagrinėti būtent tuos tyrimus, kurie parodydavo, kad tarp Mėnulio fazės ir kažkokio su žmogaus psichika susijusio reiškinio egzistuoja ryšys.
Ir tuomet paaiškėdavo, kad ryšį radusių tyrimų autoriai tiesiog neįvertindavo papildomų aplinkybių. Pavyzdžiui, 1982 m. atliktas tyrimas rado, kad pilnaties naktimis registruojama daugiau eismo įvykių negu kitomis naktimis.
Tačiau atidžiau pasigilinus į tyrimą paaiškėjo, kad jo autoriai visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad tirtu laikotarpiu pilnatis beveik visada pasitaikydavo savaitgaliais. O savaitgaliais avarijų visuomet būna daugiau, nes vairuotojai dažniau būna neatsargūs ir vairuoja neblaivūs. Ryšys su Mėnulio faze šiuo atveju nieko nelėmė.
Bet juk Mėnulis tikrai veikia Žemės vandenis. Kodėl jis negali veikti žmogaus?
Asmenų, manančių, kad Mėnulis išties gali veikti žmoguje vykstančius procesus per vandenį jo kūne, logika paprasta: kadangi 75 proc. žmogaus kūno sudaro vanduo, o Mėnulio poveikis vandens telkiniams Žemėje sukeliant potvynius ir atoslūgius yra plačiai žinomas, gali būti, kad Mėnulio gravitacija panašiai veikia ir vandens molekules žmoguje.
Vis dėlto yra bent kelios priežastys, kodėl toks mąstymas yra klaidingas. Visų pirma, Mėnulis yra toli. Todėl jo gravitacinė trauka yra labai silpna, ir jis, bent jau kiek žinome dabar, negali veikti mažų objektų – net daugelis ežerų jau yra per maži, kad Mėnulis jiems darytų įtaką. Astronomas George'as Abellis iš Kalifornijos universiteto JAV pateikia paprastą palyginimą: ant žmogaus rankos nutūpęs uodas tą ranką link savęs traukia stipriau, negu Mėnulis traukia žmogų.
Antra, nors Mėnulio gravitacija veikia atvirus vandens telkinius, tokius kaip vandenynai ir jūros, nesama jokių įrodymų, kad Mėnulis galėtų veikti uždarus vandens telkinius, o smegenys, nors jų sudėtyje daug vandens, yra uždaros ir saugomos kaukolės.
Trečia, net jei vis tiek tikėsime, kad kažkoks ryšys tarp Mėnulio ir žmogaus smegenų, kurio veikimo principo mokslininkai nesugeba paaiškinti, egzistuoja, tas ryšys turėtų pasireikšti ne tik per pilnatį, bet ir per jaunatį. Tuomet Mėnulis taip pat būna arti Žemės. Tačiau jaunaties žmonės paprastai nebijo ir su ja psichologinių sutrikimų nesieja.
Kodėl tikėjimas pilnaties galia iki šiol toks paplitęs, jei jokio pagrindo neturi?
Jei tarp pilnaties ir keisto elgesio nėra jokio ryšio, kodėl taip daug žmonių visame pasaulyje tuo tiki? Tam yra keletas priežasčių.
Viena vertus, didelį vaidmenį vaidina populiarioji kultūra, ypač kino filmai. Prisiminkite savo mėgstamą siaubo filmą arba filmą apie serijinį žudiką. Labai tikėtina, kad bent vienoje filmo scenoje, kurioje vyksta baisūs dalykai, aiškiai galite matyti danguje šviečiančią pilnatį.
Be to, psichologai sako, kad žmonės, kurie tiki, kad pilnatis veikia psichiką, tiesiog labiau pastebi atvejus, kai per pilnatį išties nutinka kažkas neįprasto.
Kai per pilnatį ima skaudėti galvą ar gatvėje pamatome keistai besielgiantį žmogų, mes pastebime danguje ryškiai šviečiantį Mėnulį ir, kitiems pasakodami, būtinai paminime šį faktą. Mes taip elgiamės, nes mūsų patirtis patvirtina tai, kuo mes tikime. Ir priešingai, kai per pilnatį mums nenutinka nieko keista, mes tiesiog apie tai negalvojame, ir tai greitai pamirštame. Be to, keisti dalykai mums nutinka ir esant kitoms Mėnulio fazėms, bet tada mes tiesiog net nebandome ieškoti paaiškinimo danguje.
Vienas tyrimas seseles psichiatrinėje ligoninėje suskirstė į dvi grupes: tas, kurios sakėsi tikinčios pilnaties poveikiu psichikai, ir tas, kurios tokiu poveikiu netikėjo. Tyrimas parodė, kad seselės, tikinčios Mėnulio poveikiu psichikai, išties per pilnatį keistą pacientų elgesį fiksuodavo dažniau negu kitomis naktimis. O seselės, kurios pilnaties poveikiu netikėjo, keisto pacientų elgesio atvejų fiksuodavo tiek pat.
Paaiškinimas čia paprastas: tikinčios pilnaties galia seselės pilnaties naktimis būdavo atsargesnės ir jautresnės.
Svarbu paminėti dar vieną dalyką: jei danguje matome ryškiai šviečiantį Mėnulį, tikėtina, kad oras lauke yra gražus. Kai oras yra gražus, žmonės apskritai daugiau laiko leidžia ne namie. O didesnis žmonių lauke skaičius gali reikšti ir daugiau eismo įvykių, ir didesnę pagundą potencialiems nusikaltėliams. Kitaip tariant, jei koks nors tyrimas ir nustatytų, kad per pilnatį nusikaltimų būna daugiau, tai savaime dar nereikštų ryšio tarp pilnaties ir nusikaltimų.
Paprastas palyginimas: vasaromis žmonės valgo daugiau ledų ir vasaromis žmonės dažniau dėvi šortus, tačiau tai juk nereiškia, kad vienas iš šių dalykų yra kito priežastis. Egzistuoja trečias veiksnys – šiltesnis oras – kuris lemia abu dalykus.
Kodėl tuo tiki skirtingų kultūrų ir epochų žmonės?
Psichologas Charlesas Raisonas iškėlė teoriją, kad kadaise tarp pilnaties ir keisto elgesio išties egzistavo ryšys. Jis pažymi, kad ilgą žmonijos vystymosi dalį dauguma žmonijos gyveno lauke, o dirbtinio apšvietimo tiesiog nebuvo. Mėnulio šviesa buvo vienintelis naktinis šviesos šaltinis.
Vadinasi, pilnaties naktys, palyginti su kitomis naktimis, buvo neįprastai šviesios, ir tomis naktimis užmigti pirmykščiams žmonėms buvo sunkiau: panašiai dabar jaustųsi žmogus, kuris kelias dienas per mėnesį būtų priverstas miegoti kambaryje su įjungta šviesa.
Psichologai dabar jau žino, kad kai kuriuos psichikos sutrikimus, pavyzdžiui, bipolinį sutrikimą, turintiems žmonėms liga suaktyvėja, kai jie neišsimiega. Jei senovės žmonės dažniau neišsimiegodavo per pilnatį, o tai atrodo tikėtina, ilgainiui pilnatis buvo pradėta sieti su psichikos sutrikimais ir keistu elgesiu.
Kiti mokslininkai pateikia kitokius paaiškinimus. Pagal vieną jų, kadangi pilnaties naktys yra šviesesnės, anksčiau per pilnatį žmonės dažniau keliaudavo. O plėšikai, savo ruožtu, tykodavo pakeleivių. Tai paaiškintų, kodėl visuomenėje ilgainiui nusistovėjo požiūris, kad nusikaltimų ir nelaimingų atsitikimų per pilnatį būna daugiau.
Dar vienas paaiškinimas teigia, kad pirmykščiai žmonės per pilnatį rengdavo šventes, nes tuomet būdavo šviesiau. Kadangi švenčių metu dažniau nei įprastai būdavo vartojamas alkoholis ir kitos psichiką veikiančios medžiagos, tai ir nusikaltimų bei neįprasto elgesio pasitaikydavo daugiau.
Kuri iš anksčiau paminėtų teorijų, o galbūt kelios iš jų, yra teisingos, galbūt nesužinosime niekada. Bet aišku viena – tikėjimas, kad pilnatis pati iš savęs veikia psichiką, turi ne ką daugiau mokslinio pagrindo negu tikėjimas, kad Mėnulis yra padarytas iš balto sūrio.
Parengta remiantis „Scientific American“, „Live Science“ ir „Washington Post“. Pirmą kartą tekstas publikuotas 2017 m.