AIDS atsiradimo ir plitimo pasaulyje istorija apipinta gausybe mitų. Kaip iš tikrųjų atsirado ir paplito ši liga? Mokslininkai mano, kad dėl to kalčiausios – beždžionės.
Kuo čia dėtos beždžionės?
Suprasti akimirksniu
- AIDS sukeliančiu ŽIV virusu žmonės užsikrėtė nuo beždžionių
- Tai įvyko XX a. pradžioje Afrikoje
- Vakarų pasaulį ŽIV pasiekė XX a. 7–8 dešimtmečiais
- Devintajame dešimtmetyje prasidėjo ŽIV epidemija
Žmogbeždžionės – šimpanzės ir gorilos – gyvenančios Vakarų ir Vidurio Afrikoje, kartais užsikrečia vadinamuoju „Simian imunodeficito virusu“ (SIV). Šis virusas puola ir pažeidžia beždžionių imuninę sistemą panašiai, kaip ŽIV virusas pažeidžia žmonių imuninę sistemą, nors beždžionėms jis yra mažiau pavojingas negu ŽIV žmonėms.
1999 m. mokslininkai nustatė, kad SIV viruso atmaina, randama šimpanzėse, genetiškai yra itin panaši į labiausiai paplitusią ŽIV atmainą, randamą žmonėse.
Todėl daugelis ŽIV tyrėjų dabar mano, kad SIV virusas ilgą laiko egzistavo beždžionių populiacijoje, o kažkada XX a. pradžioje atsitiktinai buvo perduotas žmonėms. Tai greičiausiai įvyko dabartinės Kongo Demokratinės Respublikos teritorijoje.
Kaip įvyko perdavimas?
Tiksliai to pasakyti neįmanoma, bet realiausiai versija – „medžiotojo“. Pagal šią versiją, dabartinės Kongo Demokratinės Respublikos teritorijoje gyvenę medžiotojai, neturėdami kito maisto šaltinio, medžiojo ir valgė šimpanzes.
Iki tol jie vertėsi žemdirbyste ir augindavo gyvulius savo kaimuose, tačiau Kongą kolonizavusių europiečių buvo išstumti į džiungles, kur užsiimti žemdirbyste buvo sunku. Todėl jų pagrindiniu maisto šaltiniu tapo laukinių gyvūnų medžioklė. Beždžionių mėsa dažnai buvo maitinami plantacijų darbininkai.
Medžioklės metu SIV virusu užkrėstas šimpanzių kraujas šioms įkandus ar įdrėskus žmonėms per žaizdas patekdavo į žmonių kraujotakos sistemą – dabartiniai tyrimai rodo, kad tokie atvejai nebuvo reti. Daugeliu atvejų žmonių imuninė sistema sugebėdavo atsispirti SIV virusui ir jį nugalėti. Tačiau keletą kartų virusas, patekęs į žmogaus organizmą, prisitaikė, mutavo ir iš SIV viruso tapo ŽIV.
Kada tiksliai įvyko pirmasis užsikrėtimas, nežinoma, tačiau greičiausiai XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmoje pusėje, labiausiai tikėtina, kad apie 1920 m. Tikėtina, kad užsikrėtęs medžiotojas vėliau persikėlė gyventi į miestą ir per lytinius santykius paskleidė virusą plačiau.
Kodėl mokslininkai mano, kad ŽIV žmonėms perduotas buvo būtent Afrikoje?
Tai mokslininkai nustatė iš anksčiausių turimų ŽIV užkrėstų kraujo mėginių: jie buvo rasti Konge ir siekia dar XX a. šeštąjį dešimtmetį – laikus, kai apie AIDS Vakarų pasaulyje dar niekas nežinojo.
Be to, būtent šiame Afrikos regione ŽIV viruso genetinė įvairovė yra didžiausia – egzistuoja netgi kelios skirtingos viruso atmainos. Todėl tyrėjai ir mano, kad žmogbeždžionės vietinius gyventojus užkrėsti galėjo ne kartą. Kiekvieną kartą virusas mutuodavo skirtingai.
Kaip ŽIV Afrikoje plito toliau?
Kol ŽIV atvejai buvo tik lokalūs, medžiotojų kaimeliuose, ši liga neplito. Tačiau Kinšasa, Kongo Demokratinės Respublikos sostinė, XX a. viduryje jau buvo gana didelis miestas, o jo apylinkės buvo padengtos gana glaudžiu infrastruktūros tinklu – keliais, geležinkeliais.
Be to, į Kinšasą tuo metu kėlėsi daug migrantų iš kaimų, ieškančių geresnio gyvenimo. Taip pat šiame mieste klestėjo sekso paslaugų prekyba. Šie du veiksniai paaiškina, kodėl ŽIV plisti Kinšasoje sąlygos buvo palankios, tuo labiau kad ligai neturint jokių specifinių simptomų, ją atpažinti kaip naują sindromą buvo sunku.
XX a. septintajame dešimtmetyje Konge dirbo daug haitiečių – šios valstybės bendradarbiavo. Dešimtmečio viduryje darbuotojai iš Haičio grįžo į savo salą. Manoma, kad būtent jie pirmieji „išvežė“ ŽIV iš Kongo į Centrinę Ameriką apie 1966 m.
Kas buvo pirmoji ŽIV auka JAV?
Manoma, kad pirmoji ŽIV auka JAV buvo Robertas Rayfordas – paauglys iš Sent Lujiso miesto Misūryje, miręs 1969 m. Mirties dieną jam buvo vos 16 metų.
Ligoninėje R.Rayfordas gulėjo nuo 1968 m. pradžios, jam įtariant limfos tėkmės sutrikimą. Jis sakė, kad ligos požymiai jam pradėjo jaustis dar 1966 m. Nepaisant visų bandymų jį išgydyti, jo būklė 1969 m. pradžioje pablogėjo ir jis mirė. Skrodimas parodė, kad mirties priežastis buvo Karpoši sarkoma – reta vėžio forma. Dabar ši liga yra viena iš labiausiai siejamų su AIDS.
Gydytojai tada nesuprato, kaip paauglys gali mirti nuo tokios įprastai pagyvenusius vyrus puolančios ligos, ir R.Rayfordo atvejis buvo aprašytas medicininiame žurnale, o jo kūno audiniai išsaugoti. Būtent tų audinių tyrimas 1987 m. leido nustatyti, kad R.Rayfordas buvo užsikrėtęs ŽIV.
Kaip būtent R.Rayfordas užsikrėtė, liko neaišku, tačiau beveik neabejotina, kad tai įvyko per lytinius santykius. Spėjama, kad R.Rayfordas galėjo būti išnaudojamas prostitucijos tikslais, ir vienas iš juo pasinaudojusių asmenų jį užkrėtė.
Kas buvo pirmoji ŽIV auka Europoje?
Pirmoji ŽIV auka Europoje buvo norvegas jūreivis Arne Vidaras Røedas. 1976 m. nuo AIDS mirė jis, jo žmona ir jų septynerių metų dukra. Pirmą kartą užsikrėtimo ŽIV požymiai jam pasireiškė 1969 m., po to, kai jis aštuonerius metus praleido plaukiodamas palei Vakarų Afrikos krantus ir turėjo lytinių santykių su vietinėmis moterimis. 1988 m. kraujo tyrimas patvirtino, kad visa šeima buvo užsikrėtusi ŽIV.
Kaip ŽIV plito toliau?
Manoma, kad JAV ŽIV paplito XX a. aštuntajame dešimtmetyje, o iš pradžių užsikrėtusių asmenų daugumą sudarė homoseksualūs vyrai didžiuosiuose JAV miestuose. Spėjama, kad liga, pavyzdžiui, Niujorką iš Haičio pasiekė maždaug 1971 m., nors pavienių atvejų JAV buvo ir anksčiau. Tarp homoseksualių vyrų ŽIV plito, nes šis virusas itin lengvai perduodamas per analinius lytinius santykius, be to, daug homoseksualių vyrų per metus turėdavo gana didelį partnerių skaičių.
Kadangi nuo užsikrėtimo ŽIV iki tol, kol liga pasiekia paskutinę stadiją – AIDS, gali praeiti ir 10 metų, ilgą laiką pamažu plintančios epidemijos niekas nepastebėjo. Iki tol, kol JAV buvo suprasta, kad prasideda nauja epidemija, ŽIV jau buvo ne tik paplitusi JAV, bet ir pasiekė Europą, Kiniją ir Indiją. Pasaulyje liga jau buvo užsikrėtę 100–300 tūkst. žmonių.
Kaip mokslininkai pagaliau suprato, kad turi reikalą su nauja liga?
Oficialia AIDS epidemijos pradžia laikoma 1981 m. birželio 5 d. Tada JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centras paskelbė, kad Los Andželo mieste JAV penki homoseksualūs vyrai mirė nuo retos plaučių ligos – pneumocistinės pneumonijos. Šia liga asmenys, kurių imuninė sistema sveika, paprastai neserga, tačiau šiuo atveju buvo akivaizdu, kad su vyrų imunine sistema kažkas buvo blogai.
Per 18 po to sekusių mėnesių šios ligos protrūkiai užfiksuoti ir kitose bendruomenėse. Pastebėtas ir didesnis kitų ligų, kurios kyla susilpnėjus imuninei sistemai, paplitimas. Iki 1981 m. pabaigos iš viso užfiksuota 270 imuninės sistemos sutrikimo atvejų, 121 žmogus iš jų mirė nuo įvairių infekcijų.
Daugelis aukų buvo jauni vyrai, iki tol nesiskundę jokiomis rimtomis sveikatos problemomis. Kurį laiką klaidingai manyta, kad liga plinta tik per homoseksualius santykius, ir 1982 m. naujasis sindromas gavo savo pirmąjį pavadinimą – GRID (Gay Related Immune Deficiency).
Visgi netrukus mokslininkai suprato, kad sindromu, kurio pagrindinis požymis – imuninės sistemos susilpnėjimas, leidžiantis netgi įprastai nemirtinoms ligoms tapti mirtinomis, užsikrečia ne tik homoseksualai. Taip pat ši liga plito tarp asmenų, sergančių hemofilija, ir asmenų, kurie vartoja į veną leidžiamus narkotikus. Atsirado ir aukų, užsikrėtusių perpilant užkrėstą kraują. Tad 1982 m. rugsėjį sindromas gavo dabartinį pavadinimą – AIDS (Įgytas imuninio nepakankamumo sindromas, angl. Acquired Immune Defficiency Syndrom).
1983 m. sausį užfiksuoti pirmieji moterų užsikrėtimo AIDS atvejai. Tai įrodė, kad liga plisti gali ir per heteroseksualius lytinius santykius. Tais pačiais metai užfiksuoti ir atvejai, kai AIDS sirgo vaikai. Tai patvirtino, kad liga yra perduodama ir iš motinos kūdikiui.
JAV prasidėjo masinė panika: daug žmonių ėmė tikėti gandais, kad liga gali būti perduota tiesiog paspaudžiant užsikrėtusio žmogaus ranką. Tų metų rugsėjį medikai įrodė, kad per orą, maistą, vandenį ar paviršius naujoji liga neplinta. Vis dėlto iki metų pabaigos JAV buvo užfiksuota jau daugiau negu 3 tūkst. AIDS atvejų, per 1 tūkst. užsikrėtusių asmenų mirė.
Kada rasta ligos priežastis ir kas vyko toliau?
1984 m. Nacionalinis vėžio institutas JAV, veikdamas kartu su Pastero instituto Prancūzijoje, nustatė, kad AIDS yra virusinės kilmės. O epidemija toliau sklido – iki metų pabaigos užfiksuotų AIDS atvejų skaičius padvigubėjo. Daug naktinių klubų didžiuosiuose JAV miestuose ėmė užsidaryti dėl užsikrėtimo rizikos.
1985 m. buvo sukurtas pirmasis testas, leidžiantis nustatyti, ar kraujyje esama ŽIV viruso. Iki metų pabaigos visame pasaulyje AIDS jau buvo užsikrėtę per 20 tūkst. žmonių. Nuo AIDS mirė ir pirmoji įžymybė – amerikiečių aktorius Rockas Hudsonas, užsikrėtęs perpilant kraują.
1986 m. ŽIV virusas gavo dabartinį pavadinimą. 1987 m. metais AIDS tapo pasauline problema ir pirmąja liga, apie kurios plitimo stabdymą diskutavo net Jungtinės Tautos. Tada pirmasis atvejis užfiksuotas ir SSRS.
1988 m. gruodžio 1 d, buvo paskelbta tarptautine kovos su AIDS diena. 1989 m. pasaulyje AIDS buvo diagnozuota 140 tūkst. žmonių, Pasaulinė sveikatos organizacija spėjo, kad tikrasis sergančių skaičius gali siekti ir 400 tūkst.
1991 m. apie tai, kad yra užsikrėtęs ŽIV, pranešė krepšininkas Magicas Johnsonas. Tais pačiais metais nuo AIDS mirė „Queen“ lyderis Freddie Mercuris.
1999 m. pasaulyje ŽIV užsikrėtusiųjų skaičius siekė 33 milijonus, nuo AIDS buvo mirę 14 milijonų žmonių.
2022 m. pasaulyje gyveno 39 mln. ŽIV užsikrėtusių žmonių, iš kurių dauguma (36,7 mln.) suaugusiųjų ir 1,7 mln. – vaikų.
Visgi naujų užsikrėtimų skaičius pastaruoju metu krenta. Nuo 2010 m. pasaulyje dviem penktadaliais (38 proc.) sumažėjo diagnozuojamų per metus naujų ŽIV infekcijos atvejų (nuo 2,1 iki 1,3 mln.) ir 51 proc. su AIDS susijusių mirčių.
Kada buvo išrasti vaistai nuo ŽIV?
Pirmieji vaistai buvo patvirtinti dar 1987 m. Tiesa, AIDS išgydyti jie negalėjo – tik pristabdyti ŽIV viruso infekciją kūne. Vėliau buvo išrasti ir patikimesni vaistai.
Ypač patikima laikoma 1996 m. pradėta taikyti aukšto aktyvumo antivirusinė terapija, derinusi tris skirtingus vaistus. Jos ir kitų metodų dėka užsikrėtimas ŽIV ilgainiui tapo ne mirties nuosprendžiu, o chroniškos ligos, su kuria vis dėlto galima gyventi, diagnoze.
Kada ŽIV pasiekė Lietuvą?
Lietuvoje pirmasis ŽIV infekcijos atvejis užfiksuotas 1988 m. Klaipėdoje. Užsikrėtęs asmuo buvo jūreivis. Nacionalinę ŽIV prevencijos strategiją koordinuojantis Lietuvos AIDS centras įkurtas jau 1989 m.
Iš viso Lietuvoje, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, iki 2023 m sausio 1 d. buvo registruoti 3835 ŽIV infekcijos atvejai.
Kas penktam (697) ŽIV užsikrėtusiam asmeniui buvo diagnozuotas ir AIDS. Dažniausia AIDS indikacinė liga – tuberkuliozė.
2022 m. Lietuvoje buvo diagnozuoti 252 nauji ŽIV infekcijos atvejai. 47,2 proc. (119) visų naujai užregistruotų ŽIV infekcijos atvejų 2022 m. buvo užsienio šalių piliečiai (įvežtiniai).
Sergamumas ŽIV infekcija Lietuvoje 2022 m. siekė 8,9 atvejo 100 tūkst. gyventojų (be įvežtinių užsienio piliečių sergamumo rodiklis sudarė 4,7 atvejų), 2021 m. – 4,3 atvejo 100 tūkst. gyventojų.
60,3 proc. (152) diagnozuotų atvejų 2022 m. buvo vyrai, 39,7 proc. (100) – moterys; kas antras (51,2 proc.) buvo 30–44 metų amžiaus; 60,3 proc. asmenų ŽIV infekcija užsikrėtė heteroseksualių santykių metu, 12,7 proc.–vartodami švirkščiamuosius narkotikus, 11,5 proc. – homoseksualių santykių metu, registruota 15 iš motinos perdavimo vaikui užsikrėtimo ŽIV atvejai (visi atvykę iš užsienio valstybių ir ten gimę), 9,5 proc.–užsikrėtimo būdas nežinomas.
Naujų AIDS atvejų 2022 m. Lietuvoje fiksuota 25.
ŽIV infekcija plinta trimis būdais: 1) visų rūšių lytinių santykių metu, 2) kraujo keliu (per injekcinių narkotikų vartojimą, susižeidimus, perpylimus ir pan.), 3) užsikrėtusi ŽIV moteris virusą gali perduoti nėštumo, gimdymo ir kūdikio žindymo metu.
2019 m., Higienos instituto duomenimis, nuo ŽIV Lietuvoje mirė 20 žmonių, 2018 m. – 24.
