Septynių dienų savaitės šaknys slypi senosiose civilizacijose, visų pirma Babilone. Babiloniečiai gyveno Mesopotamijoje – teritorijoje, kur plyti dabartinis Irakas. Babiloniečių kultūra buvo viena labiausiai išsivysčiusių senųjų kultūrų. Ji gyvavo antrajame ir pirmajame tūkstantmečiuose prieš Kristų, gerokai prieš Graikijos ir Romos iškilimą.
Babiloniečiai buvo toli pažengę astronomijoje. Šios šalies gyventojai stebėjo žvaigždžių ir planetų judėjimą. Skaičius „septyni“ babiloniečiams turėjo mistinę reikšmę. Jį šios civilizacijos gyventojai siejo su septyniais svarbiausiais dangaus kūnais – Saule, Mėnuliu, Marsu, Merkurijum, Jupiteriu, Venera ir Saturnu. Istorijos tyrinėtojai mano, kad būtent dėl to kas septintą dieną atliekami ritualai, skirti pagerbti visiems dangaus kūnams, buvo labai svarbūs.
