Juk, gerai pagalvojus, karštas bučinys į lūpas nėra toks jau protingas veiksmas. Jo metu mes ne tik lūpomis liečiame kitą žmogų, kuris nebūtinai yra švarus, bet ir pasikeičiame seilėmis. Mokslininkų teigimu, vienas bučinys gali perduoti 80 milijonų bakterijų, ir ne visos jos yra geros.
Bučiuojasi ne visas pasaulis
Galite nustebti, bet kai kur pasaulyje romantiniai bučiniai tiesiog neegzistuoja. Nors Vakarų valstybėse žmonės dažnai mano, kad įsimylėję žmonės bučiniais meilę reiškia visur, labai daug pasaulio kultūrų, mažiau paveiktų vakarietiško gyvenimo būdo, tiesiog to nedaro. Be to, gyvūnų rūšių, kurios bučiuotųsi, taip pat yra labai mažai.
Nevados universiteto Las Vegase mokslininkai 2015 m. nagrinėjo 168 skirtingų kultūrų bendruomenes visame pasaulyje – tarp jų ir mums įprastas Vakarų kultūras, ir vis dar medžiokle ir uogų rinkimu besiverčiančius Brazilijos, Afrikos ar Naujosios Gvinėjos miškų gyventojus – ir tyrė šių bučiavimosi įpročius.
Rezultatai nustebino – paaiškėjo, kad romantiniai bučiniai tarp įsimylėjusių žmonių yra paplitę tik 46 proc. tirtų grupių. Taip buvo paneigtas įsitikinimas, kad įprotis meilę reikšti bučiniais yra įgimtas ir universalus beveik visiems žmonėms pasaulyje.
Anksčiau mokslininkai buvo nustatę, kad bučiuojasi daugiau negu 90 proc. pasaulio. Tačiau naujasis tyrimas nuo ankstesnių skyrėsi vienu labai svarbiu elementu. Tyrėjai nevertino situacijų, kai, pavyzdžiui, tėvai lūpomis priliečia vaikų kaktą juos migdydami, ir nagrinėjo tik vieną bučinių tipą: romantinius porų bučinius į lūpas.
Paaiškėjo, kad tradicinėse medžiotojų-rinkėjų bendruomenėse gyvenančios poros dažniausiai apskritai nesibučiuoja. Ir ne dėl to, kad papročiai draustų: jiems tai neatrodo nė kiek malonu, prasminga ir reikalinga. Kai kurių genčių atstovai su jais bendravusiems mokslininkams netgi sakė, kad pati bučiavimosi idėja jiems atrodo „šlykšti“.
Beveik visa žmonija medžiotojų-rinkėjų bendruomenėse gyveno didžiąją dalį savo egzistavimo laiko: tik maždaug prieš 10 tūkstančių metų ėmė atsirasti pirmosios sėslių žemdirbių bendruomenės. Jei dar išlikę medžiotojai-rinkėjai nesibučiuoja, gali būti, kad mūsų protėviai irgi to nedarė, nors tuo tikri būti negalime.
Vis dėlto Williamas Jankowiakas iš Nevados universiteto, vadovavęs tyrimui, pažymi, kad jo išvados leidžia manyti, kad romantiniai bučiniai yra pirmiausia vakarietiškų visuomenių atributas, perduodamas iš kartos į kartą, o jų sąsajos su meile yra nulemtos kultūrinių, o ne biologinių priežasčių.
Tai iš dalies įrodo ir istoriniai šaltiniai: anksčiausi tekstai, kuriuose galima rasti į bučiavimąsi panašaus elgesio įrodymų, mus pasiekia iš senovės Indijos, jiems yra apie 3500 metų. Tai sanskrito kalba parašyti religiniai tekstai, kuriuose bučiavimasis apibūdinamas kaip „vienas kito sielos įkvėpimas“.
Tuo tarpu, pavyzdžiui, Egipto hieroglifuose ir išlikusiuose meno kūriniuose bučinių niekada neišvysime: juose žmonės kartais vaizduojami priartinę veidus vieną prie kito, bet niekada – tiek arti, kad lūpos susiliestų.
Jei bučiniai yra kažkuo naudingi išreiškiant meilę, kodėl kai kurie žmonės ir daugelis gyvūnų to nedaro? Pasirodo, tai yra paaiškinama.
Kiti primatai bučiuojasi
Artimiausi žmonių giminaičiai gyvūnų pasaulyje – šimpanzės ir mažosios šimpanzės – bučiuojasi. Pasak Emorio universiteto Džordžijos valstijoje primatų tyrinėtojo Franso de Waalo, beždžionės dažnai bučiuojasi ir apsikabina. Bet ne dėl tų pačių priežasčių kaip žmonės.
Jas stebintys mokslininkai teigia, kad šimpanzės bučiuojasi, kai nori susitaikyti po kovos ar konfliktų – tai šiek tiek panašu į žmonėms būdingą rankos paspaudimą. Jos neturi būti skirtingų lyčių ar romantiniai partneriai: priešingai negu žmonių pasaulyje, dažniausiai tarpusavyje bučiuojasi tos pačios lyties atstovai, ypač patinai. Su meile tai niekaip nesusiję.
Mažosios šimpanzės bučiuojasi dar dažniau, bet jų elgesyje bučiniai taip pat nėra siejami su romantiniais santykiais žmogiškąja prasme. Šie gyvūnai dažnai bučiuojasi į lūpas tiesiog sveikindamiesi ar reikšdami artimumą.
Tačiau kiti gyvūnai – ne
Priešingai negu žmonių pasaulyje, dažniausiai tarpusavyje bučiuojasi tos pačios lyties atstovai, ypač patinai. Su meile tai niekaip nesusiję.
Kiek mums žinoma, kitos gyvūnų rūšys nesibučiuoja išvis. Jie gali trintis veidais ar susiliesti skruostais, bet daugiau jokia gyvūnų rūšis nesusiliečia lūpomis ar nesikeičia seilėmis. Jiems to nereikia.
Gyvūnų pasaulyje svarbiausia yra kvapai. Daugelis žinduolių skleidžia ypatingą kvapą. Jis priešingos lyties tos pačios rūšies individams atrodo patrauklus ir skatina troškimą poruotis. Taip yra dėl kvape esančių cheminių medžiagų, vadinamų feromonais. Skirtingos gyvūnų rūšys išskiria skirtingus feromonus.
Gyvūnams tai yra patogu: jos žino, kad potencialūs partneriai, kurių kvape daugiausia feromonų, yra patys vaisingiausi. Jų uoslė tokia jautri, kad feromonus užuodžia iš tolo. Tad bučiavimasis tiesiog praranda prasmę.
Dažnai feromonus gyvūnai skleidžia ir kartu su šlapimu. Dėl to daugelio žinduolių šlapimo kvapas toks aitrus: jis padeda rasti potencialiai tinkamiausią partnerį. Feromonai atlieka ir kitas funkcijas: pavyzdžiui, pelės iš potencialaus partnerio kvapo jaučia, ar šis nėra per daug genetiškai artimas. Taip sumažėja kraujomaišos tikimybė.
Mes – taip pat gyvūnai
Žmonės irgi yra žinduoliai, ir tyrimai rodo, kad jie, net patys to nesuprasdami, vertina potencialaus partnerio kvapą, aiškindamiesi, ar šis jiems tinka. Problema yra ta, kad žmonių uoslė yra daug prastesnė negu daugelio gyvūnų. Tai reiškia, kad žmonėms, norint įvertinti galimo partnerio kvapą, reikia priartėti daug labiau.
Bučiavimasis suteikia būtent tokią galimybę – atsirasti pakankamai arti, kad pavyktų užuosti partnerį ir įvertinti jo genus.
2013 m. Oksfordo universiteto mokslininkas Rafaelis Wlodarskis apklausė kelis šimtus žmonių, siekdamas išsiaiškinti, kas jiems svarbiausia prieš su kuo nors bučiuojantis. Paaiškėjo, kad partnerio skleidžiamas kvapas yra labai svarbu, o būtent tada, kai moterų tikimybė pastoti buvo didžiausia (vaisingos dienos), jos kvapui teikė ypač didelę reikšmę.
Šernai skleidžia feromonus, kurie yra patrauklūs šernų patelėms. Paaiškėjo, kad panašius feromonus, tik silpnesnius, su prakaito kvapu skleidžia ir vyrai. Nors tai skamba keistai, kai moterys užuodžia vyrų prakaito kvapą, jų susijaudinimas šiek tiek padidėja.
„Mes paveldėjome daug biologinių savybių iš kitų žinduolių. O evoliucionuodami mes pridėjome ir šį tą savo“, – sako R.Wlodarskis.
Laikantis tokio požiūrio, bučiavimasis yra tiesiog kultūriškai priimtinas būdas priartėti pakankamai arti kito žmogaus, kad užuostum jo feromonus. Greičiausiai ilgą laiką uostymasis ir glaustymasis buvo paplitęs tarp visų žmonių, tačiau kai kuriose kultūrose jis išsivystė į bučiavimąsi.
Kitaip tariant, ieškantys gero partnerio vaikinai ir merginos gali liautis bučiuotis ir vietoje to imti uostyti savo simpatijas. Tai tiek pat veiksminga ir netgi sveikiau – nėra pavojaus užsikrėsti blogomis bakterijomis. Tiesa, kiti žmonės gali žiūrėti keistai.
Parengta pagal BBC. Pirmą kartą tekstas publikuotas 2017 m.
