Algirdas Antanas Avižienis – žmogus, užtikrinęs ilgalaikių kosminių kelionių galimybę
„Voyager-1“ ir „Voyager-2“ erdvėlaiviai yra toliausiai nuo Žemės nutolę žmogaus pagaminti objektai. Bet jie galėjo niekada nenukeliauti taip toli, jei ne lietuvis Algirdas Antanas Avižienis. Dirbdamas NASA Reaktyvinių variklių laboratorijoje, jis sukūrė save tikrinančio ir remontuojančio kompiuterio principą, kurį pavadino poetišku ir labai tinkamu pavadinimu STAR (Self-Testing And Repairing).
Šiuo principu pagrįsti kompiuteriai jau beveik 40 metų leidžia „Voyager“ erdvėlaiviams skrieti kosmine erdve ir siųsti duomenis į Žemę. Paleisti 1977 m., erdvėlaiviai šiuo metu jau paliko Saulės sistemą. Planuojama, kad jie nustos siųsti signalus 2020 m., bet taip nutiks dėl energijos išsekimo, o ne kompiuterio gedimų.
Beje, A.A.Avižienis po nepriklausomybės atgavimo grįžo į Lietuvą, inicijavo Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimą ir tapo pirmuoju atkurto universiteto rektoriumi.
Alphonse’as Chapanis – telefono mygtukų išdėstymo ir lėktuvo kontrolės sistemų kūrėjas
Ar kada susimąstėte, kodėl jūsų telefono mygtukai (taip pat ir išmaniojo telefono rinkiklyje) yra išdėstyti būtent po tris, su nuliu apatinės eilutės viduryje? Tokį išdėstymą sugalvojo lietuvių kilmės psichologas Alphonse'as Chapanis.
Anksčiau mygtukai telefonuose būdavo išdėstomi dviem eilėmis po penkis, tačiau toks išdėstymas reikšdavo, jog net 13 proc. atvejų žmonės suklysdavo rinkdami numerį. A.Chapanio inovacija sumažino šį procentą iki minimumo.
A.Chapanis padarė ir kitų įdomių inovacijų. Jis pirmasis pastebėjo, jog lėktuvų katastrofos dažnai įvyksta vien dėl to, kad per daug tarpusavyje panašūs valdymo mygtukai stresinėje situacijoje yra supainiojami, ir rekomendavo jų dizainą padaryti kuo skirtingesnį. A.Chapanis taip pat dirbo kurdamas pirmąsias telekonferencijų sistemas, skaitmeninės kalbos sistemas, žmogaus ir kompiuterio sąveiką, tirdamas naftos ieškojimo technologijas, logistikos operacijas, ir buvo pirmasis, moksliškai tyrinėjęs gydytojų neįskaitomo rašto keliamas problemas pacientų saugumui.
Judith Vaitukaitis – namuose naudojamo nėštumo testo kūrėja
Už galimybę namie pasitikrinti, ar laukiasi kūdikio, pasaulio moterys (ir vyrai) turėtų būti dėkingos Amerikos lietuvei Judithai Vaitukaitis. Ji buvo pirmoji, atradusi būdą namų sąlygomis tiksliai pamatuoti „nėštumo hormono“ hCG kiekį moters organizme.
Šis 1970 m. padarytas atradimas taip pat leido tiksliau diagnozuoti ir gydyti kai kurias vėžio formas ir padėjo išgelbėti tūkstančius gyvybių.
Visgi J.Vaitukaitis už savo išradimą negavo milijonų ir nėštumo testai nebuvo pavadinti jos vardu – taip nutiko todėl, kad ji savo atradimus padarė dirbdama valstybinėmis lėšomis finansuojamame institute.
Kazimieras Simonavičius – raketų veikimo principo sumanytojas
Apie 1600 m. ATR gimęs Kazimieras Simonavičius nuo jaunystės domėjosi artilerija ir žinias nuolat gilino, domėdamasis matematika, mechanika, optika, hidraulika ir kitais mokslais. Jo sugebėjimai buvo pripažinti šalies karo specialistų ir K. Simonavičius padarė neblogą karjerą ATR kariuomenėje, dalyvaudamas mūšiuose kaip artilerijos ekspertas.
Kurį laiką K.Simonavičius praleido Nyderlanduose, kur buvo ATR valdžios išsiųstas padėti olandams kare su ispanais. Apie 1649 m. jis į šią šalį grįžo išleisti knygos, pagrįstos per karjerą sukauptomis žiniomis. Toji knyga vadinosi „Didysis artilerijos menas, pirmoji dalis“ ir iškart išpopuliarėjo. Išleista lotyniškai Amsterdame 1650 m., jau po metų ji buvo verčiama į prancūzų kalbą.
Apie du šimtmečius ši knyga Europoje laikyta vienu iš geriausių artilerijos vadovėlių. Tačiau svarbiausia ji tuo, kad joje pirmą kartą detaliai aprašytos raketų savybės ir jų konstravimo bei panaudojimo galimybės. Knygoje pirmą kartą aprašyti tokie aspektai kaip raketų stabilizavimas sparneliais, daugiapakopės raketos ar raketų baterijų konstravimas.
Iki „Didžiojo artilerijos meno“ visa literatūra apie artileriją buvo rašoma iš karo meno perspektyvos – K.Simonavičius pirmasis šia tema rašė moksliškai, su matematiniais skaičiavimais ir grįsdamas teiginius fizikos dėsniais. Taigi būtent jį galime vadinti pirmuoju raketų mokslininku.
Tony Žemaitis – gitarų, kuriomis grojo „Rolling Stones“ ir „Beatles“, kūrėjas
Antanas Žemaitis, labiau mėgęs būti vadinamas Tony, paauglystėje susidomėjo gitaromis, tačiau neturėjo pinigų gitarai įsigyti. Tada nusprendė, kad instrumentą gali pasigaminti ir pats, tad pasiskolino gitarą ir padarė jos kopiją, pridėdamas ir įvairių patobulinimų. Laikui bėgant, jis pradėjo gaminti gitaras draugams ir pardavinėti jas už savikainą, tačiau netrukus jo gitaras ėmė pirkti ir profesionalūs muzikantai.
Vėliau T.Žemaitis pradėjo mąstyti, kaip būtų galima sumažinti ūžesį, kuris atsirasdavo grojant elektrinėmis gitaromis dėl netobulo garso „paėmimo“. Jo sprendimas buvo prie gitaros priekio pritaisyti metalinę plokštę. Buvęs „Rolling Stones“ gitaristas Ronnie Woodas tapo vienu iš pirmųjų tokios gitaros pirkėjų, ir blizganti bei puikiai skambanti gitara tapo tikru hitu tarp muzikantų.
T.Žemaitis paprašė ginklų graviruotojo Danny O’Brieno, kad šis papuoštų gitaras graviūromis, ir jos tapo dar įspūdingesnės. Tony taip pat pradėjo gaminti perlais dengtas gitaras ir specializuotis gamindamas netradicines gitaras – penkiastyges, dvylikastyges. Jo užsakovų sąrašas įspūdingas: Keithas Richardsas, Ericas Claptonas, George’as Harrisonas. Dažnai įvairios žvaigždės susirinkdavo tiesiog Tony namuose pasikalbėti apie gitaras ar šiaip pasisėdėti.
Beth Levine – moteris, sukėlusi Amerikos batų dizaino revoliuciją
Lietuvių kilmės amerikietė Beth Levine kartu su vyru Herbertu 1948 m. įkūrė batus gaminančią kompaniją pavadinimu „Herbert Levine“. Herbertas viskam vadovavo, o Beth sutelkė dėmesį į kūrybą ir batų dizainą. Nors įmonė pavadinta vyro vardu, Beth buvo pagrindinė dizainerė ir idėjų autorė.
XX a. viduryje Europos dizaineriai atvedė į madą bekulnius batus uždaru priekiu. Moterims buvo sunku juos avėti, nes buvo neįmanoma bato išlaikyti ant pėdos, skaudžiai nenutrinant pirštų. B.Levine sugalvojo revoliucinį būdą, kaip šiuos populiarėjančius batus neskausmingai išlaikyti ant pėdos: ant kulno priklijavus elastinę juostelę, moteriai žengiant batas tinkamai atšoksta ir taip sukuriama batui ant pėdos išlaikyti reikalinga įtampa.
Šiandien be tokios juostelės turbūt būtų sunku įsivaizduoti bet kokius atviresnius moteriškus batus. Savo išradimą B.Levine pavadino „Spring-O-Later“ ir 1967 m. pelnė „Coty“ apdovanojimą už inovaciją batų versle.
Didžiausia jos įtaka mados industrijoje laikoma ilgaaulių batų grąžinimas į madą ir mules stiliaus batų išpopuliarinimas. Pati būdama dailios 35 dydžio pėdos savininkė ir buvęs batų modelis, B.Levine sugebėjo vidutines ir didesnes moterų pėdas pateikti subtiliai, elegantiškai ir delikačiai, taip ilgainiui perbraižydama batų siluetus Amerikos mados industrijoje. Ji eksperimentavo su pjovimo linijomis, norėdama vis daugiau ir įdomiau atverti pėdą, o tai jos batų dizainą darė seksualų ir elegantišką.
Didžiausio populiarumo B.Levine sulaukė 1966 m., kai dainininkė Nancy Sinatra nusifilmavo dainos „These Shoes Are Made For Walking“ klipui, avėdama dizainerės sukurto modelio batais.
Dar daugiau Lietuvoje mažai žinomų mūsų tautiečių ir jų palikuonių pasiekimų galima rasti gruodį Lietuvos knygynų lentynas pasiekusioje knygoje „Pasaulio lietuviai: šlovė ir gėda“, kurią išleido leidykla „Alma littera".
Knygoje galima rasti net 77 asmenų gyvenimo istorijas. Tarp jų – paskutinių „Titaniko“ keleivių maldų klausęs Juozapas Montvila, kovotojas už homoseksualų teises Harvey Milkas, kosmoso užkariautojai Karolis J. Bobko ir Aleksejus Jelisejevas bei kiti. Visus juos vienija svarbiausias aspektas – ryšys su Lietuva.