Nuodus žodynas apibrėžia kaip organizmui kenksmingą, gyvybę atimančią medžiagą.
Visgi tai, kas yra nuodai, priklauso ir nuo dozės. Pakankamai didelė dozė bet kokios medžiagos, net vandens, žmogui bus nuodinga ar net mirtina. Kaip galime palyginti skirtingų medžiagų nuodingumą?
Rodiklis, kuris dažnai naudojamas vertinant medžiagų nuodingumą, yra LD50. LD šiuo atveju yra angliškų žodžių „Lethal Dose“ („Mirtina dozė“) santrumpa.
LD50 apibrėžia medžiagos kiekį, kuris pražudo 50 proc. gyvūnų – dažniausiai laboratorinių pelių – su kuriais ta medžiaga yra bandoma. Medžiaga gyvūnui gali būti suleidžiama, įtrinama per odą ar sumaitinama per burną.
LD50 yra matuojama gramais, miligramais ar mikrogramais 1 kilogramui kūno svorio.
Tiesa, įvertinti toksiškumą vienu aiškiai apibrėžtu skaičiumi nėra lengva. Dažnai medžiaga gyvūnus gali veikti kitaip negu žmones – o eksperimentų su žmonėmis dėl suprantamų priežasčių niekas nedaro.
Be to, svarbu ir tai, kaip medžiaga yra suvartojama. Tarkime, net jei nurytume skysto gyvsidabrio, tikėtina, kad jis pereitų virškinimo traktą niekaip mūsų nepaveikęs. O štai įkvėpti gyvsidabrio garų gali būti mirtina.
Vis dėlto, nors eilės tvarka galbūt galėtų keistis, niekas nesiginčija, kad 7 nuodai, išdėstyti šiame sąraše toliau, yra itin mirtini. Tam, kad žmogui būtų pakenkta, pakanka visiškai mikroskopinių jų dozių.
Nepaisant to, dalis šių nuodų turi ir praktinį pritaikymą.
Ricinas
Ricinas – itin toksiškas augalinis nuodas, išgaunamas iš paprastojo ricinmedžio (Ricinus Communis) sėklų.
Net ir maži šios medžiagos kiekiai, patekę į organizmą per virškinamąjį traktą, kvėpavimo takus arba injekcijos būdu, gali lengvai nužudyti žmogų. Šie nuodai 6 000 kartų stipresni už cianidą, o priešnuodžių jiems nėra.
1978 m. būtent ricinas buvo panaudotas nužudyti Londone gyvenusiam bulgarų disidentui Georgijui Markovui.
Tų metų rugsėjo 7 d., laukdamas autobusas, jis pajuto smūgį į dešinę šlaunį. Apsižvalgęs pamatė vyrą su skėčiu.
Atlikus skrodimą Markovo šlaunyje aptiktas rutuliukas iš platinos ir iridžio lydinio. Rutuliuke buvo tuščia erdvė su maža ricino doze. Manoma, kad jis buvo iššautas iš skėtyje paslėpto pneumatinio pistoleto.
Ricino LD50 yra maždaug 20 mikrogramų 1 kilogramui žmogaus svorio, riciną suvartojus per burną. Apsinuodyti ricinu galima ir jo įkvėpus ar jį sušvirkštus – tokiu atveju LD50 yra 5-10 mikrogramų 1 kilogramui žmogaus svorio.
Simptomai, kuriuos sukelia baltymų trūkumas gavus ricino dozę, būna pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas, kosulys, stiprus viduriavimas, kvėpavimo nepakankamumas.
Simptomai gali pasireikšti po kelių valandų ar net dienų, tačiau mirtis paprastai ištinka praėjus maždaug 3-5 dienoms po poveikio.
Beje, iš ricinmedžio sėklų gaminamas ne tik ricinas, bet ir spaudžiamas ricinos aliejus. Tačiau ricino ricinų aliejuje nėra – jis lieka kietame pupelės pluošte.
VX
VX – vienintelis dirbtinis nuodas šiame sąraše. Tai pavojingiausia nervų sistemą veikianti medžiaga, kada nors sukurta žmogaus.
Pakanka, kad ant žmogaus odos patektų 10 mg, arba vienas lašas, VX medžiagos, ir nervų sistemai bus sukeltas mirtinas poveikis. Šios medžiagos LD50 yra apie 3 mikrogramus vienam kilogramui.
Cheminis VX pavadinimas yra S-2 dizoprofilaminoetilio metilfosfonotiolatas. Šią medžiagą sunku atpažinti – tai skaidrus, bespalvis ir bekvapis skystis, kurio konsistencija primena variklio alyvą.
Jungtinės Tautos VX priskiria masinio naikinimo ginklams. JAV Užkrečiamųjų ligų kontrolės centras nurodo, kad vienintelis žinomas VX panaudojimo būdas – kaip cheminio ginklo.
1993 m. pasirašyta Cheminio ginklo konvencija draudžia bet kuriai pasaulio valstybei per metus pagaminti daugiau negu 100 g VX medžiagos. Išimtis taikoma tik medžiagos gamybai mokslinių tyrimų tikslais, bet ir tam taikomi griežti apribojimai.
Įsiskverbusi per odą, VX medžiaga sutrikdo nervų signalų perdavimą. Todėl apsinuodijimas šia medžiaga lemia konvulsijas, sąmonės praradimą, paralyžių ir mirtinus kvėpavimo sistemos pažeidimus. Net ir mažesnės už mirtinas VX dozės sukelia ilgalaikį paralyžių.
VX dvidešimtojo amžiaus šeštajame dešimtmetyje pirmą kartą susintetino britų chemikas Ranajis Ghoshas.
Jis kūrė VX kaip veiksmingą graužikų naikinimo priemonę, tačiau netrukus paaiškėjo, kad VX yra per daug pavojinga, kad ją būtų galima saugiai naudoti šiuo tikslu.
Šaltojo karo metu VX medžiagą gamino tiek JAV, tiek SSRS.
Batrachotoksinas
Galbūt esate girdėję, kaip Pietų Amerikos indėnai medžiodami naudoja nuodais tepamus strėlių antgalius.
Geriausiai žinomas iš tokių nuodų yra kurarė, gaminamas iš činčibero genties augalo Strychnos toxifera žievės.
Tačiau esama dar nuodingesnių nuodų negu kurarė, naudojamų strėlių antgaliams tepti. Patys nuodingiausi nuodai gaunami iš mažų varlių odų, o mirtiniausias yra batrachotoksinas.
